Dar iki Knygų mugės pasirodė Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių knyga „Žala pre slinksčia“. Išleido leidykla „Slinktys“, redaktorius Vladas Braziūnas, dailininkas ir maketuotojas Rokas Gelažius, korektorė Rasa Milerytė, 2025. R. Katinaitė-Lumpickienė yra išleidusi 10 poezijos rinkinių iš kurių 6 knygos parašytos gimtąja tarme. Knygos leidybą rėmė LATGA.
Kaip rašo Vladas Braziūnas: „Paprasti šitie eilėraščiai – kaip neišvaizdi savaiminė žolė prie slenksčio. Tokie paprasti, vos tykiai teip tykiai šlamantys, kad ir pelenuose žiba mirga. Tik įsižiūrėk, įsiklausyk. Lengviau gal tiems, kuriems savo tarmę girdėti buvo natūralu nuo pat gimimo. Kuriems tarmė buvo motinos, giminės, pagaliau ir tavo paties kalba.
Po teisybei, toji tarminio poezijos rašymo laimė nėra lengva. Saviveiklinių tarminių eiliavimų srautas ne ką temenkesnis nei „nuoširdžių“ eiliavimų bendrine kalba, juolab rašyti tarme nereiškia laukti kokių meninių nuolaidų ar tiesiog indulgencijos. Gal kaip tik atvirkščiai. Gal sunkiau čia išlikti savim, nepradėti mėgautis nebejuokingais juokeliais ar persūdyti eilėraštį kadaise prie tarmių prilipusiomis leksinėmis ar kitomis svetimybėmis. Šiame kely lieka savičiausi, gryniausi. Tiesa, esama gyvų pavyzdžių, kai rašoma bendrine kalba, bet justi nepaneigiamas tarmės pasaulėjautos, pagaliau ir raiškos substratas.
Regina Katinaitė-Lumpickienė – iš Juknėnų, iš Antano ir Motiejaus Miškinių sodžiaus – dėl savo poetinio kelio pasirinkimo turėtų jaustis tvirta ir rami, jau niekam neskalna. Šioji Reginos knyga jautriai liudija, jog būta, patirta, nesumeluota, jog verta šį rinkinį pažinti ir pripažinti ir kaip poezijos, ir kaip tarmės, ir kaip jų abiejų gyvastingumo faktą.“
Jam antrina ir Rasa Milerytė: „Regina Katinaitė-Lumpickienė – poetė, rašanti uteniškių aukštaičių tarme. Knygoje „Žala pre slinksčia“ per tarmę veriasi individualus, bet kartu ir universalus poetinis pasaulis. Utena ir gimtieji Juknėnai, eilėraščiai mamai, seseriai, močiutei, praėjusio laiko ženklai, bet kartu – ir visiems bendra dabartis, kurioje telpa ir noras pakeisti pasaulį, ir karo šūvių garsai. Tam tikra prasme šią knygą norisi palyginti su autobiografija, gyvenimo, kurio pamatas – žodis (pačia plačiausia prasme), liudijimu. „Žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas“, – viename eilėraščių rašo poetė. Šalia prisiminimų, lyriškų išpažinimų, išminties žodžių, tariamų su tam tikru, pavadinkime, nuolankumu, vis dažniau žybteli humoro kibirkštėlės. Poetė nebijo pajuokauti ir temomis, kurias galėtume pavadinti skaudžiomis. Atrodytų, daug skirtingų pasaulių, tačiau iš tiesų tik vienas, vientisas, o atskiras jo dalis jungia slenkstis.“
Tai puiki dovana gimtosios kalbos, tarmės mylėtojams, atskleidžianti senosios tarmės grožį.
Iš knygos ŽALA PRE SLINKSČIA
eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme
***
neprais mana kalba šių denų čysčiaus ale neišimsiu žodžių iš sava mirusias mačiutes dainas
neaždrausiu susiedam šnekėtis tarmi
nesarmatysiu kad šnekoj šitek daug svetima krašta žodžių
abe anys liudija mūsų gyvenimus, mūsų istorijų
neskaitysiu niekam pamokslų kas gerai, a kas nevalnia
tik džiaugsiuos kaip vaikas kad mūsų sanoji kalba gyva
kad pulkelis jas žodžių nutūpe mana ailėraščiuos
jeg išbraukys juos kadu ar sudegins svieta teisieji
gal liks ben žodis a gal visas lapas
ar kur ažsimetus knyga
žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas
***
rugsėja žvaigždes trotina širdį
imk ir simk nars reškučiam ir neškis
ir barstyk in dirvona aždek žiburėliais in medžių
ir tumsiausiam lungi
kur privarga jau laukt
davanok kam tik nori
kam raikia
ir visatas audžiunčiam šviesiųjų pusį
ir ainunčiam sava nakčiu
***
buva čėsas
kai aradijas dainuodava
kad ir Marsi baltas obelys žydes
razam niūniuodavau svarstydama
kaip raiks tas obelis pasadint
dūšiaj numaniau – nu negali teip būt
ale vis tiek kaip gražu
gal viskas gražu, ka negali būt
***
nigdi nebuvau lyguma
gal terp kalvų išaugus
nemakėjau
saka lygumoj laisvas vėjas
a par mum vis atsimuša
tai in akmenį tai in kalna viršūnį
saniai visas linijas jau suskirtį
arba išsitrynį
tiek ta kelia – par sakala plūksnų
***
auga pre slinksčia žala
pati stipriausia
pa sauli
pa metų virtinem nuplasnojunčiam
Paukščių Taku
mìndama auga
nebemìndama
praauga slinkstį duris ir lungus
ir atsminimus
Iš ažkalbėjimų
vaikel
šitas skrynelas nerūšiak
išlaisi svetimų sopį –
raiks su sãvim pasimt
ar pakelsi ar paneši
tai tik ištol atroda
kad sunkiausia yr tau
da nežinai kų kitas nešioja
