Dabar galvoju, kodėl grįžęs iš penkių dienų poilsio Jūrmaloje, net nepagalvojau aprašyti įspūdžių. Gal kad užvirto atidėti darbai? O gal reikėjo, kad įspūdžiai susigulėtų?
Jūrmalą atradau praėjusiais metais. Buvau tada išvykęs su Utenos turizmo informacijos centru. Šį kartą nusprendžiau važiuoti savo automobiliu. Užsisakiau viešbutį. Kainos lyginant su Lietuvos pajūrio apgyvendinimo įstaigomis labai normalios. Atskira vienutė nakčiai kainavo 50 eurų. O ir pati Jūrmala ranka pasiekiama. Iš Utenos 226 kilometrai. Priminsiu, kad iš Utenos į Palangą 329 kilometrai. Taigi 3 valandos kelio, ir tu jau Latvijos pajūryje. Viešbutį pasirinkau vien todėl, kad, kaip buvo rašoma, iki paplūdimio tik 50 metrų. Nors aplinka ir neideali, tačiau viską atperka tai, kad jūra čia pat, kieme. Viešbutis nedidukas, o daugiau apgyvendinimo įstaigų arti nėra, tai pliažas visą laiką pustuštis. Jūroje beveik nėra galimybių nuskęsti – kad vanduo apsemtų krūtinę, reikia bristi kelis šimtus metrų. Viešbutyje kavinės nėra. Iki centrinės Juomos gatvės gal kilometras. Tai viena pagrindinių ir seniausių Jūrmalos gatvių, kurią laikui bėgant pamėgo poilsiautojai. Juomos gatvė yra apie 1,1 kilometro ilgio, ji skirta tik pėstiesiems. Čia gausu restoranų ir užeigų, valgiaraščiai irgi stebėtinai įvairūs. Kainos? Labai protingos. Šašlyką čia galima suvalgyti už 10,5 euro (atokiau galima rasti ir už 7 eurus), šaltibarščiai su bulvėmis – 4 eurai. Čia aš pirmą kartą paragavau šaltibarščių su krienas. Jomos gatvėje galima įsigyti ir suvenyrų. Jeigu trumpiau – tai gatvė, kurioje galima ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti.

Važiuodamas į Jūrmalą turėjau tikslą pereiti Kemerių pelkių taką. Jūrmala yra ilgas miestas, kurį sudaro atskiri rajonai. Jų net 16. Aš apsistojau Dubultai (latv. Dubulti). Nuo Dubultų iki Kemerių maždaug 20 kilometrų. Sulaukęs kiek vėsesnės dienos važiuoju į Kemerių miestą, įsikūrusį tarp ežerų ir pelkių, kuriuose gausu sieros – būtent dėl šių gydomųjų galių turinčių šaltinių Kemeriai 19–20 a. tapo žinomu kurortu ir turistų lankoma vieta. Atvažiavus į Kemerius dėmesį patraukia panašus į didelį laivą baltas kelių aukštų pastatas. Šalia jo nuostabus parkas, kuris išsiskiria simetriškai išdėstytomis pievelėmis, gėlių klombomis, takais ir tilteliais. 2021 m. buvo baigti Ķemerių parko pertvarkymo ir atnaujinimo darbai, ir dabar svečiai atvyksta iš artimų ir tolimų vietų, kad apžiūrėtų istorinį Kemerių kurorto parką, romantiškąją „Meilės salelę“ ir sieros vandens šaltinių paviljoną. Yra ir griuvėsių. Pakalbinu vietinį gyventoją. Jis pasakoja, kad Kemeriuose anksčiau buvo daug sanatorijų, ir čia suplaukdavo šimtai žmonių. Sanatorija „Baltasis laivas“ jau daug metų restauruojama ir niekaip nebaigiama.

Kai ji veikė, įspūdingas parkas buvo jų pasivaikščiojimo vieta. Ir dabar į parką atvažiuoja šimtai turistų. Išlikęs ir didžiulis vandens bokštas, kuriame veikia muziejus, o ekspoziciją galima apžiūrėti nemokamai. Klausiu, kaip išvažiuoti į pelkių taką. Pasirodo, iki jo dar gana toli. Automobiliu – važiuoti iki miestelio pabaigos ir išvažiuoti į Ventspilio plentą. Toliau maždaug 200 metrų į Venspilio pusę iki nuorodos „Kemerių raisto pelkės takas“ (latviškai Ķemeru tīreļa purva laipa). Pasukus važiuoti palei Kemerių kapus apie 2 km iki automobilių stovėjimo aikštelės, kur galima palikti automobilį. Automobilių nemažai, bet susirasti stovėjimo vietą pavyksta. Iš karto prisistato kasininkas, kuriam sumoku 3 eurus už stovėjimą. Buvau skaitęs, kad didžiojo tako ilgis apie 3,4 kilometro, bet nusigauti iki jo mišku dar beveik kilometras.
Tako pradžioje stalas su suolais. Čia galima pavalgyti ir pailsėti. Susipažįstu su porele iš Kauno. Emilė ir jos draugas taip pat pasiruošę įveikti taką. Išsikalbame ir susidraugaujame. Paskui visą taką einame kartu. Didysis Kemerių raistas – viena pagrindinių Kemerių apylinkių pelkių, po kuria formuojasi sieringi vandenys. Pelkės dirvožemyje yra mažai maisto medžiagų, jis rūgštus, daugelyje vietų itin drėgnas. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis dauguma medžių nepajėgia išgyventi, todėl pelkėje pamatysite tik kelias jų rūšis – pušis ir beržus. Bet ir jie čia neužauga tokie dideli ir stori, kokie būtų augdami miške.
Pelkė yra puiki vieta paukščių migracijai stebėti. Kartais čia galima pamatyti ir pulkus žąsų ir gervių.
Didysis Kemerių raisto takas leidžia lengvai ir saugiai susipažinti su šia kartais sunkiai pasiekiama samanų, pelkių, pušelių, akivarų, tamsių ežeriukų ir gailių kvapo karalyste.
Tako ilgis: didysis ratas – 3,7 km, mažasis ratas – 1,5 km. Mažasis pelkių takas leidžia pamatyti pirmuosius pelkių ežeriukus, o štai einant ilguoju taku įspūdžių kur kas daugiau. Nors ir abejodamas savo jėgomis renkuosi didįjį taką. Paskui pasirodė, kad pasirinkau teisingai. Trijų plačių lentų takas ganėtinai patogus eiti. Yra ir suoliukų. Svarbiausia, kad nuėjus gal šiek tiek daugiau nei kilometrą stovi apžvalgos bokštas nuo kurio atsiveria nuostabūs pelkių vaizdai su dešimtimis ežeriukų. Vaizdas iš tikrųjų vertas milijono – Lietuvoje to nepamatysi.

Įpusėjus taką pradeda krapnoti, o baigiant jau ir kaip reikiant lyti. Kol parsirandu iki automobilio, visai permerkia. Esu šlapias ir laimingas. Dabar galiu pasakyti: tas, kuris buvo Jūrmaloje, bet nebuvo Kemerių pelkių take, prarado labai daug.
Jei sveikata leis, ir kitais metais vėl važiuosiu į Jūrmalą, būtinai dar sugrįšiu į Kemerius. Šį kartą pamačiau tik nedidelę nacionalinio parko dalį. Beje, nacionalinio parko plotas yra 38 165 ha. Labai jau knieti įveikti Sluokos ežero taką.
Vytautas Kaziela