Vytautas KAZELA.
1998-ieji man taip ir liko pažymėti Alfonso Nykos-Niliūno sugrįžimo ženklu. Apdovanotas Lietuvos valstybine premija poetas po daugiau nei pusės amžiaus sugrįžo į Uteną, pravažiavo pro gimtuosius Nemeikščius. Utenos muzikos mokyklos salėje A. Nyka-Niliūnas susitiko su uteniškiais. Keistas tai buvo susitikimas – poetas liko ištikimas sau ir neperskaitė nė vieno savo eilėraščio. Nebuvo ir tradicinės sugrįžimo kalbos. Buvo tik atsakymai į klausimus. Nors klausinėjimas priminė tardymą, poetas atsakinėjo kaip absoliučiai laisvas žmogus, nenorintis nei kam įtikti, nei kam nors patikti.
Mes dažnai sakome, kad einame į pasaulį, kad žmogus yra pasaulio pilietis… Vienintelis kelias į pasaulį yra per save ir per savo aplinką. Ne per save kelio į pasaulį nėra.
Ar sutinkate su teiginiu, kad eilėraštis yra ne jausmas, o patirtis?
Jausmas poezijoje nieko nereiškia, greičiau – kenkia. Žodžiai taip pat kenkia. jei gali parašyti vienu žodžiu, geriau rašyti vienu žodžiu. Dar geriau nevartoti nė vieno.
Kodėl niekada neskaitote savo eilėraščių?
Skaičiau. Paskutinį kartą prieš kokius penkiasdešimt šešerius ar šešiasdešimt metų. Nuo to laiko nebeskaitau. Skaitymui rašomi specifiniai eilėraščiai. Iš išeinančio į tribūną žmonės laukia ko nors aiškesnio. Poezija tampa gyva ne atsekant, ką autorius galvojo, bet išgyvenant ją savimi. Aš nieko negaliu jums paaiškint.
Jūs dirbote bibliotekoje. Koks jūsų santykis su knyga?
Aš visą gyvenimą nieko kito ir nedariau – tik skaičiau. Iš pradžių pirkau knygas, o vėliau nustojau, nes dirbau didelėje bibliotekoje, kur visos knygos buvo. Buvo ir kita – finansinė – problema – visos knygos buvo labai brangios.
Jei jūs būtumėte likęs Lietuvoje, ar būtų parašyta tokia poezija ir kas svarbiau, ar išorinės sąlygos, ar vidinė būsena?
Ir viena, ir kita yra, be abejo, svarbu, bet jei aš būčiau likęs Lietuvoje, būčiau nerašęs nė vieno žodžio. Kodėl į Lietuvą negrįžote anksčiau? Neturiu aktoriškų sugebėjimų. Nenorėjau išlipęs iš lėktuvo kaip koks popiežius bučiuoti žemės. Į Lietuvą norėjau grįžti vienas ir be jokios pompastikos. Anais laikais, kai į Lietuvą grįžo B. Brazdžionis, tai buvo neįmanoma.
Kas darė didžiausią įtaką jūsų kūrybai? Sprendžiant iš jūsų poezijos melodingumo, tai buvo liaudies daina?
Man nesunku būtų pasakyti, kas jaunystėje man darė didžiausią įtaką, deja, ne lietuvių poetas. O dėl dainų, tai aš juk augau tokioje šeimoje, kur net norėdamas išvengti tokios įtakos nebūčiau galėjęs.
Ar negalvojate visam laikui sugrįžti į Lietuvą?
Aš negaliu išsirauti savęs iš tam tikros aplinkos. Ten turiu daugiau negu čia. Tai būtų neįmanoma. Be to, aš nebesu Lietuvos pilietis. Pilietybę iš manęs atėmė, nors turėjau Lietuvos pasą, išduotą visam laikui. Jūs rašėte apie daugelio lietuvių autorių kūrybą.
Kodėl neparašėte nė vieno žodžio apie Salomėją Nėrį?
Niekada nebuvau Salomėjos Nėries gerbėjas. Jos kūryba man atrodė primityvoka, gal lengvo intelektualinio lygio. Kai buvau labai jaunas, aš skaitydavau viską, ir kai kurie jos eilėraščiai netgi patiko. Bet kuo toliau, tuo mažiau. Ir ne dėl to, kad ji pakeitė savo pasaulėžiūrą. Tai jos teisė.
Savo kūryboje jūs labai dažnai kalbate apie motiną.
Mano motina man buvo, yra ir bus viskas. Gal kam tai atrodo ir banalu, tačiau taip yra. Kartoju: buvo, tebėra ir pasiliks visam laikui.
Ar dabar rašote?
Ne. Dabar tik gailiuosi, kad kažkada rašiau.
Nesunku suprasti, kad gyvenate už Atlanto šiek tiek įskaudintas. Ar po Valstybinės premijos paskyrimo ši klaida bus atitaisyta?
Aš esu per senas, kad man ką nors reikštų premijos paskyrimas, oficialus įvertinimas.
Kornelijus Platelis nemažai bendravęs su poetu yra sakęs: „Jo balsas buvo toks silpnas, toks tylus. Visa Amerika kalbėjo, kad A. Nyka-Niliūnas tikrai geras poetas, bet klausytis jo – neįmanoma. Nepaisant to, A. Nyka-Niliūnas buvo labai giliai mąstantis žmogus, jis puikiai išmanė lietuvių literatūrą. Pirmą kartą jį sutikau viešėdamas Amerikoje, kokiais 1995 metais. Jis buvo gana žaismingas, net sarkastiškas, ypač jei prasidėdavo kalbos apie lietuvių tarybinę poeziją ir tvarkymąsi su cenzūra. O premija, kurios A. Nyka-Niliūnas buvo atvykęs pasiimti, jam buvo išties svarbi. Matote, išeivijos poetai nelabai įsivaizdavo, kaip yra priimami ir vertinami Lietuvoje. Tai mes, gyvenantys čia, vertinom išvykusiuosius, laikėme juos lietuvių poetinės tradicijos tęsėjais, domėjomės.“ Ir vis dėlto A. Nyka-Niliūnas visam laikui sugrįžo į Uteną. 2017-aisiais iš Amerikos buvo parvežtos dvi kuklios urnos su rašytojo A. Nykos-Niliūno ir jo žmonos dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės palaikais. Vėliau į laidotuves atskridusi jų duktė Berenika Čipkus atvežė jauniausiojo brolio Augustino Horacijaus pelenus. Tais pačiais metais, birželio 27-ąją, Utenoje įvyko privačios laidotuvės, tokios, kokių pageidavo pats rašytojas. Įvykdytas rašytojo priešmirtinis noras atgulti amžino poilsio šalia tėvų – Veronikos ir Adomo bei anksti mirusio brolio Juozo. Liepos 15 d. minint rašytojo 99-ąsias metines, brolio Stasio ir jo anūko Mariaus rūpesčiu buvo sutvarkytas rašytojo kapas. Pabaigai keletas citatų iš A. Nykos-Niliūno dienoraščių: „Didžiausias mokytojas (o gal net ir didžiausia likimo dovana) yra skurdas. Tik jo mokyklą išėjusieji supranta viską.“ „Visi mano eilėraščiai – nuo pirmojo iki paskutinio – yra nenutrūkstamas pagalbos šauksmas.“ „Vienas gali tiek daug išgirsti ir pamatyti. Žmonės, net jei jie yra tavo draugai, visuomet neatstatomai sugriauna būties momento ir gamtos harmoniją.“ „Aš nežinau, kas yra būti laimingam, nes aš žinau tik kaip kiti yra laimingi arba nelaimingi. Aš tik esu. Todėl aš nenoriu būti laimingas: aš noriu būti.“ „Kasdienybės monotonija yra kaip vasaros diena, svaiginanti savo statika ir nekintamybe, žinojimu, kad niekas jos iš tavęs neatims.“ „Gamtoje ir vienatvėje nuobodulys iš viso neegzistuoja. Todėl kas nori laisvai ir vaisingai gyventi, teneieško draugų, tegu gyvena vienas ir niekad nieko neįsileidžia į savo sunkiai išsikovotą vienatvę.“ „Aš myliu žmones. Bet kadangi meilė reikalauja distancijos, stengiuosi nuo jų laikytis kuo toliausiai.“ „Saugotis kaip maro tų, kurie „lengvai kalba“, nes jie niekad nepasako nieko, kas kitų nebūtų buvę pasakyta.“ „Aš galvoju (bet nesakau), kad neturėti ką daryti yra nuostabiausias užsiėmimas. Nieko nedarydamas pastebi, kad gyveni.“ „Niekad niekam ir niekuo nesiskųsti. Viską priimti kaip dovaną. Kiekvienas skundas veda į savęs gailėjimąsi, nevertą blaivaus ir stipraus žmogaus vardo. Mirti naktį, nesigailint, kad rytoj ir vėl patekės saulė. Nebijoti vienatvės, nes gamta dar vienišesnė. Niekuomet neprarasti kantrybės, nes ir gamta jos niekad nepraranda.“ „Nuostabus žmogaus sugebėjimas susigyventi su kiekviena situacija. Dar nuostabesnis yra jo mokėjimas rasti kiekvienai situacijai proporcingų pramogų ir savotiškai pamilti „kariamo šuns“ buitį.“ „Iš pradžių buvo gana nejauku. Bet pamažu viskas ėmė atrodyti normalu, beveik sava. Pramogos ir malonumai yra reliatyvus dalykas. Štai dabar man atrodo, kad didžiausias malonumas yra trumpos pietų pertraukos metu atsisėdus ant miltų maišo pro apdulkėjusį langą stebėti gelstančios liepos šakose straksintį murziną paukščiuką, keistai panašų į gatvėje žaidžiančius negriukus.“
