Žinome, kad paukščiai neturi dantų arba – turi vieną vienintelį netikrą ,,dantį” snapo viršuje, ir tą tik laikinai: dantimi vadina mažą išaugą antsnapyje, kuria jauniklis pramuša kiaušinio lukštą risdamasis. Dantims būdingos funkcijos šis ,,dantukas” neatlieka. Tiesa, yra paukščiai dančiasnapiai, jų vardas sako, kad jie turėtų būti dantyti, dantuoti. Kadangi paukščiai iš prigimties jų turėti negali ir maisto nekramto, reikia paaiškinti: dančiasnapių snapo kraštuose esantys aštrūs išsikišimai yra skirti grobiui (žuvims, vėžiams, vandens vabalams) nutverti ir sulaikyti. Žiūrint išoriškai – lyg su dantimis, matyt, šis vaizdas ir suklaidino, o iš tikro – snapas kaip snapas… juk ir kiti paukščiai turi plokščius, lenktus, su aštriu ,,kabliu” gale snapus.
Dančiasnapiai – žąsinių būrio paukščiai, jų stichija – vanduo. Nors sausumoje vaikšto gerai, puikiai skraido, tačiau palankiausia jiems plaukioti ir nardyti, taigi – be vandens šie paukščiai negyvena. Žinoma, jų kojų pirštus jungia plaukiojimo plėvė, kūno forma aptaki, plunksninis apdaras tinka buvimui ant vandens, jis tankus, nepermirkstantis. Atskirai pažymima snapo forma – nors dančiasnapiai yra žąsiniai paukščiai, kurių snapai paprastai plokšti ir platūs, dančiasnapių jie siauri, smailėjantys, ilgi, žinoma – su ,,dantukais” kraštuose.
Paukščių biologija labai aiškiai apibrėžia jų gyvenimo ribas – ežerai, tvenkiniai, upės, atviro vandens plotai. Labai svarbus akcentas – pakrančių miškai su drevėtais medžiais, krantų atodangos, ertmės po medžių šaknimis. Tokiose vietose dančiasnapiai peri. Žinoma, dabar tokių vietų trūkumą gali kompensuoti iškelti tinkamo dydžio inkilai.
Tiesa, kalbėdami apie dančiasnapius, turime žinoti, kad Lietuvoje jų randamos 3 rūšys (o pasaulyje – 6, viena jų, gyvenusi Brazilijoje, praktiškai jau išnykusi), dažniausia – didysis dančiasnapis, labai retas vidutinis dančiasnapis, o labai gražus (patinėlis baltas su juodom dėmėm) mažasis dančiasnapis matomas tik migracijų metu.
Kaip ir kitų žąsinių paukščių, dančiasnapių patinėliai dailesni. Galima suprasti šį skirtumą: jiems nereikia perėti, jie nevedžioja jauniklių, todėl puošnus apdaras negalėtų jų išduoti. Dažniausias Lietuvoje didysis ančiasnapis yra stambesnis už antis, skrendant matoma ištęsta jo kūno forma. Patinėlis yra beveik baltas, tik kaklo viršus ir galva tamsiai juodi, žvilgantys žaliu atspalviu. Patelė širma, rudu kaklu ir galva. Ji pašiaušia pakaušio plunksnas ir ,,parodo” gražų kuodą.
Jei būna tinkamos sąlygos, didieji dančiasnapiai žiemoja mūsų vandenyse. Tuo metu stebimi nedideli jų pulkeliai, o pamatyti juos galima iš toli – tą lemia baltuojantys patinai. Žiemos gale paukščiai ima nerimauti, dažnai skraido virš upių, žvalgosi vietų perėti. Tuo metu jie grįžta prie didesnių miško upelių ir upių (Merkio, Ūlos, Žeimenos). Įdomu, kad kai kur Lietuvoje šie paukščiai tebėra reti – pavyzdžiui, neperi Sūduvoje ir Žuvinte, nors gyvenimo sąlygos čia yra. Antra vertus, daug kur miškų upeliai šiems paukščiams per maži, todėl jie išperėtus jauniklius vedasi į didesnes upes ar tvenkinius. Kaip jau minėta, juos augina viena patelė, jaunikliai dažnai sutupia jai ant nugaros ir taip yra ,,pervežami“ į naujas vietas. Nuo pirmųjų dienų jie puikiai nardo, aktyviai maitinasi. Atviruose vandenyse jiems pavojų nėra daug. Kur kas daugiau jų perinčiai patelei ir dėčiai.
Tuščiaviduriame stuobryje ar inkile perinti patelė šnypščia – toks garsas gali perspėti kiaunę, tačiau visai jos nenubaido. Todėl patelių ir dėčių praradimai yra bene didžiausi. Kadangi kiaunių miškuose daug, dančiasnapių, klykuolių ir pelėdų inkilus nuo jų apsaugoti gali skardinis ,,sijonas” – skėčio formos gaubtas, medžio kamieną apjuosiantis 2-3 metrų aukštyje nuo žemės. Žinoma, tai tinka pavieniams medžiams, nes tankiame medyne kiaunės gali keliauti šakomis.
Dar neseniai didysis ir vidutinis dančiasnapiai buvo įrašyti į mūsų raudonąją knygą. Vidutinis dančiasnapis, kurios perėjimo faktų jau seniai nebeturime, tebėra retas (pas mus), gi didysis dančiasnapis pakankamai įprastas. Prie to neabejotinai prisidėjo inkilai, suteikę vietas perėti, ir bendros paukščių apsaugos priemonės.
Taigi, tokie yra paukščiai dančiasnapiai, kurie neturi tikrųjų dantų, bet jų snapų pakraščiuose yra aštrūs dantukai grobiui sulaikyti.
Selemonas Paltanavičius
