Sakytume, kad dabar dažną dieną rytas yra taip arti vakaro, jog dienos ilgio nustatyti neįmanoma. Jei ore pakibęs rūkas, tamsa yra dar tirštesnė. Gamtai tokia situacija įprasta ir nekelianti rūpesčių, mums ji gali būti slegianti; paprastai išsigelbėjimą randame uždegę visas lempas ir užkūrę židnį.
Tačiau kaip bespręstume tamsioje meto problemas, neišvengiame vienos, labai svarbios detalės: mes nuolat judame, keliaujame,važiuojame ir žinome, kaip tai pavojinga. Sudėtingiausia važiuoti ne mieste ir net ne gerokai apsaugotame greitkelyje, nors ir jame važiuoti pilkumoje ar naktį būti na labai atsargiai.
Visur kitur kelyje sutikti žvėris yra realu bet kuriuo metu, net šviesų pavasarį ar vasarą. Tuo stebėtis neverta – mes savo kelius nutiesėme per žvėrių namus, ne jie, o mes įsibrovėme į jų aplinką. Su tuo daug kas nenori sutikti, nors… žvėrys nelinkę ginčytis, jie gyvena paprastus savo gyvenimus, jų didžiausias aktyvumas vakare, naktį ar ryte, kai visi eina į maitinimosi vietas, grįžta iš jų. Ne mažiau svarbios jų kelionės ieškant žiemojimo vietų, kur jie ras daug maisto ir išbus iki pavasario vidurio.
Dalis svarbesnių kelių turi atitvarus, mes tikime, kad ši priemonė yra visagalė, galinti apsaugoti nuo bet kokio susidūrimo. Deja, mes klystame, nes žvėrims atitvarai nėra svarbi kliūtis, jie geba prasigauti pro tvoros apačią, susirasti žmonių neuždarytus vartelius. Daug kur išvažiavus iš miško atitvarai baigiasi, todėl žvėrys, ilgai ėję patvoriu, tokiose vietose kerta kelią – vairuotojai mano, kad toliau nuo miško pavojai negręsia…
Jei žvėrys patenka į aptvertąją kelio dalį, tai tampa ypatingu pavojumi – jie blaškosi, gali daug sykių išbėgti į judriąją eismo dalį, daryti netikėtus viražus.
Visur kitur kelyje vairuotojai ir žvėrys yra lygiaverčiai „partneriai“. Nors iš tiko, vairuojai yra kur kas silpnesni eismo dalyviai, nes jie žvėrių nemato, nepastebi net tada, kai šie stovi prie pat kelio ir jį perbėgti taikosi tik priartėjus mašinai. Kodėl jų nematome?
Žieminis žvėrių kailis yra pilkšvai rusvas, net šernai yra mažai besikiriantys nuo aplinkos, tuo labiau naktį, dirbtinoje šviesoje. Manymas, kad turėtų atsispindėti jų akys, niekų vertas – akių mes nematome, jos gali reflektuoti šviesą tik apšvietus specialiu žibintu. Kas gali padėti išspręsti šią situaciją?
Atsakyti paprasta: tą privalome išspręsti mes! Kaip? Visų pirma, stebėdami kelio ženklus. Jie nestatomi aklai, be pagrindo. Taigi, įspėjamasis 131 ženklas „Laukiniai žvėrys” praneša, kad čia yra didžiausia tikimybė juos sutikti kelyje. Prieblandoje čia greitis turėtų siekti 70 kilometrų per valandą, ypač sudėtingose vietovėje – net mažiau. Panašiu greičiu naktį reikia važiuoti ir kitur, ypač mums nežinomoje vietovėje.
Ką daryti, prie kelio pamačius šerną, stirną, briedį? Žinoma, mažinti greitį ar net visai sustoti ir įjunti signalinius žibintus. Yra dar viena „paslaptis”: tą patį reikia daryti, jei per kelią prabėgo vienas šernas, elnias, stirna – tikėtina, kad iš paskos jam bėgs kiti, kai kada – net nemažas pulkas.
O ką daryti, jei visgi įvyko susidūrimas? Jei nukentėjo jūsų automobilis, o žvėris yra sunkiai sužeistas? Iš karto skambinkite telefonu 112, ten bus susisiekta su medžiotojų klubu (ar būreliu), kurio plotuose įvyko atvejis, taip pat policija ir gyvūnų globos centru. Jokiu būdu negalima eiti prie sužeisto žvėries, bandyti jam „padėti” – tokia pagalba gali turėti labai sunkių pasekmių mums patiems!
Taigi, ėjimas tamson tuoj baigsis. Bet ilgi vakarai ir rytai tvyros dar 2-3 mėnesius. Vadinasi, mes keliuose turime būti labai atsargūs, pastabūs. Kaip ir visada…
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuot.:
