Dovana

Man jau 75-eri, o žmona – penkeriais metais jaunesnė. Tik ką abudu atšventėme jubiliejinius gimtadienius. Tyliai. Be gausaus svečių būrio, be kalno dovanų. Jei niekam nesakysite, tai prisipažinsiu – tik mes abu. Niekas neatvažiavo, net nepaskambino. Žmona tai apsiverkė. Nežinau, ar iš džiaugsmo, kad nereikėjo kelias dienas prie puodų stovėti vaišes ruošiant, ar dėl to, kad niekas neprisiminė. Aš tai susilaikiau nuo „skysto“ emocijų reiškimo, bet dėl visa ko šiokį tokį butelaitį užsiglaudęs turėjau. Net žmona nesuuodė, nors „šitam reikalui“ jos uoslė labai išvystyta: slėpk kur nori, vis tiek randa…
Mes užauginome du sūnus. Vienas dar senberniauja (jam jau beveik 50 metų), gyvena Airijoje. Nors kas ten jį žino, gal ir turi kokią moteriškę, tik mums nesako. O antrasis gyvena rajono centre. Vedęs, marti mūsų šiek tiek privengia, nes mes kaimiečiai. Nusišypso tik tada, kai pinigų duodame. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad ta šypsena neilgai jos veide išsilaiko – vos keletą minučių. Kitaip sakant, kol pinigėliai dingsta jos rankinėje.
Sūnus dirba dviejuose darbuose, bet marčiai vis tiek per mažai pinigų. (Tęsinys 2020 12 12 laikraštyje)