„Utenis“, bendradarbiaudamas su Onkologinių ligonių asociacija „Vilties kelias“, pristato skaitytojams naują rubriką. Šioje rubrikoje kalbėsime apie onkologiniams ligoniams aktualias problemas, naujienas, dalysimės asmeninėmis istorijomis.
Rasa MILERYTĖ
Pradedame nuo optimistinės istorijos. Istorija tikra, tik vardas pakeistas. Irenos pasakojimas. 2006 m. gegužės 31 d. buvo mano gimtadienis, suėjo šešiasdešimt dveji metai. Prisimenu, buvau savo kaimo sodyboje. Ištiesiau ranką, norėdama pasiekti sieninę lempą, ir staiga ranka užkliudžiau savo krūtį. Nudiegė baisus skausmas. Pradėjau čiupinėti tą krūtį ir apčiuopiau nedidelį guzelį. Kitą dieną nuvažiavau į Uteną pas šeimos gydytoją. Pasiuntė padaryti mamogramą. Rezultatai leido suprasti, kad įtarimai rimti. Šeimos gydytoja davė siuntimą į Vilnių, NVC. Tą pačią dieną pas mamologą chirurgą paėmė biopsiją. Atsakymą gavau netrukus. Išgirdusi diagnozę patyriau didžiulį stresą – nuo manęs diagnozės neslėpė. Aišku, buvau nepasiruošusi tos žinios išgirsti. Gydytoja paklausė, ar sutinku operuotis. Net nesuabejojau, žinoma, sutikau. Kitos dienos rytą buvo sušauktas gydytojų konsiliumas ir paskyrė operacijos datą. Įsivaizduokit, po nepilnų trijų savaičių nuo to laiko, kai apčiuopiau darinį, mane jau operavo. Dabar girdim, kiek užsitęsia, kiek reikia laukti, o 2006 m. buvo paprasčiau. Po operacijos supratau, kad turiu abi krūtis, galvojau, vadinasi – neblogai, jei nešalino krūties. Jau prieš operaciją buvau nusiraminusi ir susitaikiusi. Pooperacinė diagnozė – I stadijos krūties vėžys. Gydytojai sakė, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde. Toliau gavau sanatorinį reabilitacinį gydymą, po sanatorijos – penkias savaites trukusį spindulinį gydymą. Po švitinimo vėl gavau reabiliataciją sanatorijoje. Grįžusi iš ten turėjau atlaikyti šešis chemoterapinio gydymo kursus. Gydytojai stebėjosi – man svoris gydymosi metu nekrito. Priaugdavau po kiekvieno kurso po tris kilogramus. Prisimenu, po chemoterapijos labai norėjau silkės ir leidau sau ją valgyt. Kai susirgau, mano vyras jau buvo miręs, o sūnaus Lietuvoje nebuvo, su seserimis neturiu labai artimo ryšio. Susitaikymas su liga buvo būtinas, pati savyje nesigraužiau, nelaikiau liūdesio, neklausiau, už ką man ši liga. Mano gyvenimas tęsiasi jau keturiolikti metai, liga neatsinaujino. Tikrinausi, kaip priklauso, – pradžioje kas tris mėnesius, po to kas pusmetį. Jau kuris laikas pas gydytojus lankausi kartą per metus. Žinau, kad sergu vėžiu, bet dėl to nebesijaudinu. Valgau žuvį, įvairiausias daržoves, mėsos mažai, nes nesinori man jos. O viena iš priežasčių, kodėl susirgau, įvardyčiau liūdesį. Daug jo buvo mano gyvenime nuo pat vaikystės. Dabar jo mažiau. Mane šildo artimas ryšis su sūnaus šeima, jau turiu proanūkių, aplankau sūnų ir jo šeimą, gyvenančius Šiaurės Airijoje. 2019 m. įsijungiau į Onkologinių ligonių asociacijos veiklą. Jaučiu likimo brolių ir sesių bendrystę.
