Rasa MILERYTĖ
Raimondas Garsonas – etnomuzikologas, liaudies kultūros puoselėtojas, Utenos kraštotyros muziejaus etnologas. R. Garsonas kilęs ne iš menininkų šeimos, tačiau į muzikos pasaulį jį atvedė tėvas, kuris, kaip pasakoja pašnekovas, turėjo puikų balsą ir gerai dainavo. R. Garsonui muzika yra tai, kas gyvenimą padaro gražesnį ir spalvingesnį. Iš studijų metų jam labiausiai įsiminė ekspedicijos, kurių metu buvo užrašinėjami liaudies muzikantų grojimas ir prisiminimai. Šias ekspedicijas, norėdamas giliau pažvelgti į Utenos krašto liaudiško muzikavimo tradicijas, R. Garsonas atvedė ir į Uteną. Pradėjęs rengti ekspedicijas Utenos rajone, išleido knygą „Utenos krašto muzikantai“, taip pat „Utenos krašto tautosaka“, „Respublikinės Peterburgo armonikų šventės Utenoje“ ir elektroninį vadovėlį „Tradicinis grojimas Peterburgo armonika“.
Pradėkime nuo seniai. Esate mokyklą bebaigiantis jaunuolis ir galvojate, ką veikti gyvenime. Kokie keliai veriasi prieš jūsų akis?
Pradėti galima nuo to, kad lankiau muzikos mokyklą, akordeono klasę. Ją pabaigęs įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Vilniaus konservatorija). Studijoms pasirinkau trombono ir estrados specialybę.
Tėvas ir atvedė. Jis nemokėjo groti, bet mėgo muziką,gerai dainavo, mokėjo daug dainų. Vis sakydavo, kad svajoja, jog nors vienas jo vaikas būtų muzikantas, o Dievas
davė du. Mano sesuo ne muzikantė, bet jos vyras muzikantas, tai tėvas jam akordeoną nupirko. Labai norėjo, kad ir aš išmokčiau groti. Muzikos mokykloje atsirado skelbimas, kad renka grupę, tai ir nuėjau. Iš pradžių ne tiek aš norėjau, kiek tėvas, bet paskui ir pačiam patiko.
Sakėte, baigėte akordeono klasę, bet studijoms rinkotės estrados muziką ir tromboną. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Liaudies muzika visada buvo greta, tačiau tuo metu patraukė džiazas ir estradinė muzika. Buvau girdėjęs Teisučio Saldausko vadovaujamą bigbendą, man labai patiko, o jis dėstė studijuojantiems šį dalyką, norėjau ten groti. Baigęs studijas vedžiau ir pradėjau dirbti Utenos Dauniškio vidurinėje mokykloje, kurioje ketverius metus vadovavau pučiamųjų orkestrui. Paskui sugalvojau dar pasimokyti. Kartu su žmona įstojom į Lietuvos muzikos akademiją (LMTA) studijuoti etnomuzikologiją. Mano žmona pasirinko tyrinėti dainas, o aš – instrumentinę liaudies muziką.
Studijų metais važiuodavome į ekspedicijas. Prof. Romualdo Apanavičiaus vadovaujama mano pirmoji ekspedicija 1995 m. vyko Varėnos rajone. Mane ten sužavėjo armonikininkai, grojantys rusiškom armonikom. Kitąmet su ekspedicija važiavom į Bradesius Zarasų rajone, šią ekspediciją kuravo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja Dalia Urbanavičienė. Aš, žmona ir trejų metų dukra kartu užrašinėjom liaudies muzikantų atliekamą muziką, rinkom informaciją apie juos pačius. Aplankėm Antazavės apylinkes, o Dusetose užstrigom visą savaitę, nes ten buvo labai gerų muzikantų, grojančių Peterburgo armonikomis. Tuomet labiausiai mane sužavėjo Stanislovas Berniūnas, nes vien jo grojimą teko kokias tris dienas užrašinėti… Jis ir kiti „peterburgskininkai“ mane paveikė taip, kad pradėjau domėtis lietuvių ir kitų tautų polkomis, parašiau bakalauro darbą ,,Polkos ir jų kitų tautų lygiagretės“ bei magistro darbą ,,Zarasų krašto muzikantai ir jų griežiamos polkos“.
Labai įdomu – o kokius lietuvių liaudies ir kitų šalių polkų skirtumus arba panašumus galėtumėte paminėti?
Polkas tyrinėti buvo labai įdomu. Labai praplėčiau savo muzikinį akiratį. Daug liaudies muzikantų kūrinių klausiau, analizavau, šifravau ir užrašiau ne tik natomis, bet panaudodamas skaičių ir kitas sistemas. Buvo įdomu pastebėti, kad yra talentingų muzikantų, kurie tą pačią polkutę ir jos kiekvieną, net ir dvidešimt penktą punktą gali atlikti vis kitaip, subtiliai ar įmantriai išpuošdami įvairiais štrichais, skirtingais melodiniais ir ritminiais variantais, kartais pagroti ir be papuošimų. Išklausius daugelio armonikininkų repertuarą teko pastebėti, kad jaučiamas kiekvieno muzikanto savitas atlikimo stilius, yra ir vietovėms būdingi atlikimo stiliai. Vienodai niekas negroja, siekia išraiškingumo, puošnumo, charakteringo atlikimo. Tačiau tyrinėjant išaiškėjo, kad įvairiose polkose yra tam tikri dėsningumai. Labai apibendrinus galima pasakyti, kad polkų pirmos dalys dažnu atveju yra panašios, o antros turi daugiau skirtumų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
O kodėl taip yra? Ar tai kolektyvinės liaudies sąmonės sutapimai, ar tiesiog polkos sklido iš vienos šalies į kitą?
Anksčiau liaudies ratelių, šokių melodijos buvo dainuojamos, grojamos ,,ant liežuvio“, atliekamos kitais instrumentais. Polka yra kilusi iš Čekijos, paplitusi Lenkijoje ir kitur. Polkos šokio mada atėjo per dvarų ir kitus keliaujančius muzikantus, susipynė su mūsų krašto muzikantams žinoma šokių melodika, improvizacija.
Peterburgo armonika pas mus atėjo XIX amžiaus pabaigoje. Tai buvo didelė naujovė. Instrumento specifika ir muzikos atlikimo galimybės prisidėjo prie naujo, kitokio muzikos atlikimo, skonio ir repertuaro formavimo. Muzikantų buvo nedaug, ji skambėjo liaudiškose vakaruškose, pasilinksminimuose. Liaudies muzikantai tuomet negalėdavo įsirašyti muzikos kūrinio ir perklausyti kelis kartus, kad išmoktų. Iš vyresnių muzikantų išgirdę melodiją, kol pareidavo namo, ją kartodavo atmintyje. Natūralu, kad lengviau įsimindavo pirmąją dalį. Gal todėl tokie polkų panašumai ir yra.
Antra dalis dažniau yra kitokia, praturtinta žinoma melodika ar sava kūryba. Tai visoms tautoms būdinga tendencija.
Kokie yra ryškiausi jūsų prisiminimai iš ekspedicijų?
Jos tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Į vieną ekspediciją dėstytoja D. Urbanavičienė atsivežė savo paauglę dukrą, o mes savo mažąją. Užrašę dainas visi ekspedicijos dalyviai jas vakarais mokydavomės. Kartą po darbo dienos ėjome dainuodami prie upės, staiga visi susižvalgėm, nutilom ir girdim, kaip toliau nuo mūsų einančios tos dvi mergaitės skambiai, nuoširdžiai dainuoja. Buvo linksma, kad ir jos dainavo, kad ir joms tos dainos patiko.
Didžiausią įspūdį paliko ekspedicijose sutikti žmonės ir tai, kiek daug įvairių dainų jie moka, gražių kūrinių pagroti geba, visokių įdomybių papasakoti gali, austų, drožtų ar kitokių grožybių parodyti turi. Būdavo, lankomės pas vieną muzikantą ar dainininką, kalbiname kelias dienas ir niekaip negalime pabaigti visko užrašyti, nes dar ir žmona padeda papasakoti, dar ir vaikai ar kaimynai pasikviečiami bendrai dainai, muzikavimui ar šokiui. Ekspedicijose ne tik įgyji vertingų žinių, užfiksuoji, sukaupi atlikėjo ir to krašto muzikinį repertuarą, informaciją apie atlikėją ir jo veiklą, bet ir bendrauji su kitais užrašinėtojais. Tai labai įdomi ir vertinga patirtis.
Jūs vis dar rengiate ekspedicijas po Utenos kraštą?
Man pasiūlius, 2004 metais Lietuvos nacionalinis kultūros centras surengė etnoinstrumentologinę ekspediciją Utenoje. Rinkom ir užrašinėjom medžiagą apie muzikantus iš viso rajono. Kitais metais Utenos krašte pradėjau rengti ekspedicijas po seniūnijas, kalbinom dainininkus, pasakotojus, muzikantus, vestuvių šeimininkes, tautodailininkus ir kt., užrašinėjom etnografinę medžiagą. Po ekspedicijų rengiau koncertus, kūriau filmukus. Nuo 2004 metų iki dabar visos Utenos rajono seniūnijos aplankytos beveik po du kartus. Vyresnės kartos dainininkų ir muzikantų jau yra mažiau. Dabar dažniau kalbiname kitą, jaunesnę, kartą, bet vis tiek įdomių, darbščių, kūrybiškų, vienas ar kitas tradicijas tęsiančių žmonių mūsų krašte yra.
Sakote, beveik nebėra muzikantų. Ar jaunimas nesidomi liaudies muzika?
Darome viską, kad domėtųsi, kad mokytųsi groti įvairaus amžiaus žmonės. Rengiame Peterburgo armonikų šventės. Į jas sukviečiame apie trisdešimt muzikantų. Koncertai filmuojami, įrašomos kompaktinės plokštelės. Aš šifruoju melodijas, išleidau keletą knygų su gaidomis bei elektroninį vadovėlį norintiems mokytis groti Peterburgo armonika.
2019 m. Peterburgo armonika buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. O šiais metais į šį sąvadą įtrauktas mūsų krašte mėgstamas kūlele mušamas būgnelis. Liaudies instrumentų populiarinimui didelę įtaką daro Utenos meno mokykloje etnomuzikologės, mokytojos Rimos Garsonienės įkurtas folkloro ansamblis ,,Sietynas“, tradicinės kapelos ,,Sietynėlis“, ,,Mažasis Sietynėlis“, rengiami armonikininkai, būgnelininkai, cimbolininkai, kanklininkai. Mokiniai mokomi groti keliais liaudies muzikos instrumentais. Utenos meno mokykla į liaudies muzikos studijas kviečia jau ir suaugusiuosius. Liaudies instrumentai dabar tarsi atgyja. Nors vyresnioji muzikantų karta mus palieka, bet galima pasidžiaugti, kad atsiranda jų kūrinius groti norinčių vidurinės kartos patyrusių muzikantų, jaunimo ir net vaikų.
Peterburgo armonika – pavadinimas skamba nelietuviškai, bet visgi tai lietuviškas instrumentas?
Taip žmonės sako. Ši armonika vadinama įvairiai. Vienoje iš ekspedicijų muzikanto paklausus – kokia armonika grojat? – jis šypsodamasis atsakė: lietuviška armonika, pagaminta Lietuvoje. Kaip pasakytų profesorius Algirdas Vyžintas, ,,čia yra lietuviška Peterburgo armonika“. Nors pavadinimas „peterburgska“, bet dažnai ji būna pagaminta Lietuvos meistrų. Tiesa, yra ir senų armonikų, pagamintų ir atvežtų iš Peterburgo fabriko, kuris vėliau sudegė. Tačiau Peterburge ją vadina vokiška armonika.
Lietuviai išmoko jas gaminti. Parvažiavę į tėviškes meistrai įsteigdavo dirbtuves, esant didelei paklausai ir naujo instrumento madai – jas gamino pagal užsakymus ir nuolat tobulino, bandė įvairią medieną, didelį dėmesį skyrė balsų skambesiui, derinimą pritaikė mūsų krašto melodijoms atlikti, siekdami skambesio grožio, jį sodrino, puošė įvairiais kriauklių perlamutro ir metalų ornamentais. Perimdami meistravimo patirtį šių laikų meistrai atranda ir taiko naujus instrumento ir jo gamybos tobulinimo būdas.
Ką parodė jūsų ekspedicijos po Utenos kraštą – kokie liaudies muzikos žanrai čia buvo populiarūs?
Muzikantai daugiausia groja polkas, valsus, dar šiek tiek maršų. Kartais repertuare galima rasti ir fokstrotą, dainas. Viena kita ekspedicijose sutikta moteris dar ir kokį žaidimą, šokį ar ratelį pagrodavo ir parodydavo. Vyresnės kartos muzikantai grodami nedainuodavo.
Kokią vietą liaudies muzika ir apskritai liaudies kultūra užima šiandienos pasaulyje?
Man regis, mūsų muzika mums labai reikalinga, suteikia dvasinės stiprybės. Yra kolektyvų, atliekančių ją tradiciškai. Yra ir tokių, kurie liaudies dainas bando priderinti prie estradinės, roko ir kitų žanrų muzikos, kad jaunimas jas išgirstų, pažintų, išmoktų ir dainuotų. Būna, kad vienas kitas muzikantas, grojęs liaudies muziką, pradeda groti ir kitų žanrų muziką, tačiau džiugina, kad dauguma jų išlaiko ir senąjį grojimo stilių. Jei išnyktų liaudies muzikos repertuaras, išnyktų ir instrumentai, kuriais grojami tie kūriniai. Būtų labai gaila, jei bus užmiršta mūsų krašto liaudies muzikos kultūra, jei po mūsų bus tuštuma. Tačiau liaudies muzika ir instrumentai vis dar atgyja, turi įvairaus amžiaus savo klausytojų, atlikėjų ir meistrų ratą. Linkiu, kad tas ratas plėstųsi.
Kaip muzika įprasmina jūsų gyvenimą?
Gyvenimas su muzika gražesnis, įdomesnis, turiningesnis. Yra įvairių edukacijų ir koncertinių veiklų. Džiugina mūsų krašto liaudies muzikantų koncertinis aktyvumas, peterburgskininkų bendruomenė, jų nuoširdus muzikavimas ir bendravimas, aktyvi koncertinė veikla. Smagi ta veiklų įvairovė.
Galbūt galite pasidalyti savo profesinėmis svajonėmis?
Gal norėčiau daugiau pasigilinti į etnologinę kryptį ir atrasti kažką naujo. Tačiau liaudies muzikantai, peterburgskininkai visada man bus svarbūs.
R. ir R. Garsonų šeimos
archyvo nuotr.
