Genovaitė ŠNUROVA. Didysis mano oponentas Jeronimas net keletą dienų nei skambino telefonu, nei kaip nors kitaip apsireiškė. Netgi nusiminiau, nes nebuvo su kuo pasiginčyti, „ietis suremti“. Tuo labiau dabar, kai bendravimas apribotas iki beveik visiško nesikalbėjimo su jokiu žmogumi, iki bendravimo tik per didelį atstumą. Kai jau galvojau skelbti Jeronimo paieškas, paskambino. Vėlgi prašėsi į svečius. Nesutikau svečio priimti. Dar kartą išaiškinau, kad JO ŪKIS kol kas negali ateiti į MANO ŪKĮ. Ir atvirkštinis variantas neįmanomas. Nukentėsime materialiai abu. Bet jis neatlyžo. Primygtinai reikalavo nors telefonu jį išklausyti. Sakė, jog per televizorių girdėjęs, kad paskelbtas laiško istorijai konkursas. Na, sakė, kad gal ir ne visai taip vadinasi, bet bent jau labai panašiai. Pasak Jeronimo, reikia parašyti laišką istorijai ir įmesti jį į specialias dėžutes, įrengtas prie kai kurių paminklų, skirtų iškiliems Lietuvos vyrams atminti. „Tai rašyk, – sakau, – kuo čia aš dėta? Dalyvauk konkurse. Gal dar ir laimėsi.“ „Taigi jau parašiau, – neatlyžo Jeronimas, – bet paminklas tam žmogui, kuriam laišką rašiau, Utenoje. Autobusų taigi nėra, tai kaip man ten tą laišką nugabenti? Negaliu gi aš pėsčias tiek kelio nueiti. Netgi dviračio neturiu.“ Nieko paguodžiančio savo oponentui negalėjau pasakyti, nes ir aš neturiu jokios transporto priemonės, o visuomeninis „nuimtas“, todėl Utenoje buvau taip seniai, kad kažin ar nepaklysčiau, jei pavyktų su kuo nors ten nuvažiuoti. Žodžiu, išaiškinau Jeronimui, kad aš jam niekuo negaliu padėti, ir skubėjau atsisveikinti. Jis dar bandė kažką sakyti, bet aš jau nebesiklausiau. (Tęsinys 2021 03 06 laikraštyje)
