Vytautas Kazela
Utenos rajono Leliūnų miestelio žmonės jau pastebėjo jauną liekną moterį, išeinančią pasivaikščioti miestelio gatvėmis. Tai – Sofija Horbachevska, profesionali keramikė iš Kijevo. Kaip pati sako, dėl Ukrainoje vykstančio karo atradusi nuostabią šalį – Lietuvą.
Sofijos gimtinė – Ukrainoje, netoli sienos su Baltarusija. Jauna moteris prieš keletą metų iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą baigė Kijevo valstybinį Michailo Boičeko taikomosios dailės ir dizaino institutą ir yra profesionali keramikė. Po studijų Sofijai pasisekė: Kijeve išsinuomojo kūrybines dirbtuves, kur buvo ir keramikos degimo krosnis. Patalpas ji nuomojosi kartu su kitais dailininkais, bet kiekvienas iš jų turėjo ir atskirą studiją. Dirbti sekėsi, užsakymų daugėjo. Bet prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, viskas pasikeitė. Sumažėjo užsakymų, nes žmonėms atsirado būtinesnių dalykų. Norint išsaugoti darbo vietą teko vėl susispausti. „Žiemą dirbti pasidarė visai neįmanoma. Savininkai nusprendė nebešildyti patalpų. Nuvažiuoji ten padirbėti, o viduje tik du laipsniai šilumos. Visą žiemą elektra buvo tik 4–5 valandas per dieną. Net ir išdegti gaminius tapo labai rizikinga. Aš gyvenu naujame name, kuriame įrengtas autonominis šildymas, ir mes esame labai priklausomi nuo elektros tiekimo. Kai prasideda didesni apšaudymai, ypač tada, kai rusai pataiko į infrastruktūros objektus, dingsta ne tik elektra, bet ir vanduo. Atsargoje visada turime pasiruošę vandens talpas, turime nusipirkę ir dujų balioną, kad galėtume tokiais atvejais ruošti maistą. Prie visko galima priprasti. Pripranti ir prie oro pavojaus sirenų, mažiau į jas reaguoji. Rečiau bėgi į slėptuves, daugiau lieki namuose. Vasarą aš apskritai mažai kreipiau dėmesio į tai, bet kai raketos pradėjo sproginėti miesto centre, pataikyti į gyvenamuosius namus, vėl teko būti atsargesniems. Štai ir dabar mano kolegė negali gyventi savo namuose, nes sprogimo banga išmušė visus namo langus. Ir tai vyksta miesto centre. Važiuodamas kai kuriomis Kijevo gatvėmis matai visiškai sugriautus pastatus, gyvenamuosius namus ir tai labai veikia emociškai. Nukentėjo ir senamiestis. Baisiausia buvo, kai vieną rytą jie apšaudė Taraso Ševčenkos parką, kuriame tuo metu buvo labai daug žmonių. Daug jų žuvo, daug buvo sužeistų. Prie to įpranti, bet jautresniems geriau išvažiuoti, ypač tiems, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu. Mano teta negalėjo gyventi Kijeve ir išvažiavo pas mano mamą į kaimą“, – prisiminimais dalijosi Sofija. O kokia jūsų pažinties su Lietuva istorija? Tikriausiai ji prasidėjo dar prieš karą? O ne! Prasidėjus karui ir Rusijai priartėjus prie Kijevo, mes su vyru nusprendėme išvažiuoti iš miesto. Po dviejų mėnesių, kai valdžia leido grįžti, grįžome atgal. Tuo metų gavau elektroninį laišką iš Vilniaus, rašė „Contour Art Gallery“ atstovė Vilma Mačianskaitė, kad jai patinka mano kūryba ir kad galerija norėtų pabandyti su manimi dirbti, mane palaikyti ir man padėti. Mes pradėjome su ja bendrauti. Jausdama, kad man darosi vis sunkiau, ji intensyviai pradėjo ieškoti vietos, kur aš galėčiau išvažiuoti iš Kijevo, kad pavyktų atsigauti nuo įtampos, pailsėti ir padirbėti. Aš nenorėjau išvažiuoti ilgam. Mane domino rezidencijos, kur aš galėčiau išvykti pasimokyti, pasisemti patirties. Arba dalyvauti kokiame kūrybiniame projekte. Man labai svarbu pasimokyti, pasisemti patirties, kaip jau sakiau, bet palikti Ukrainos, išvažiuoti iš Kijevo aš tikrai nesiruošiu. Vasarą Vilma pakvietė mane atvykti į Vilnių susipažinti, o paskui man surado rezidenciją Gruzijoje. Lietuvoje viešėjau visą savaitę. Pamačiau Vilnių, Kauną, mane nuvežė ir į Rokiškio muziejų. Susipažinau su daugeliu puikių, talentingų Lietuvos dailininkų. Tiesą sakant, anksčiau mes labiau dairėmės į Europos centrą, o kad šalia yra tokios puikios šalys, net negalvojome. Lietuva man atsivėrė kaip stiprios kultūros šalis. Daug puikių pasaulinio lygio dailininkų. Grįžusi iš Gruzijos iki šiol gyvenau Kijeve ir dabar aš vėl trims savaitėms atvykau į Lietuvą. Bet juk daug žmonių išvažiuoja iš Kijevo? Taip. Štai ir mano kolegė, auginanti dukrą, išvažiavo. Aš suprantu jos baimes, kad karas neigiamai veikia jos dukters sveikatą. Ne visi suaugę ir tvirti žmonės atlaiko tą įtampą, jau nekalbant apie vaikus. O kaip jūs čia jaučiatės? Man čia labai patinka. Važiuodama iš Vilniaus nežinojau, kur aš važiuoju. Žinojau, kad bus muziejus ir galimybė dirbti. Planavau tik ilsėtis ir dirbti. Mane nustebino ne tik muziejus ir jo šeimininkas Vytautas, bet ir didžiulė, vertinga biblioteka. Noriu kuo daugiau perskaityti, todėl savo laiką turiu skirstyti į tris dalis. Kasdien bandau lipdyti. Raudonas molis, su kuriuo dirba Vytautas, man taip pat patinka. Tiesa, aš daugiau pratusi prie mūsiškio, Slovjanske išgaunamo molio, bet ten dabar vyksta karas ir fabrikai nedirba. Mes ir Ukrainoje susiduriame su šia problema. Galime nusipirkti tik įvežtinio molio. Bet jis ne toks… Aš nesakau, kad jis nekokybiškas. Jis tiesiog kitoks. Ukrainietiškas molis labai plastiškas ir jis labai tinka tam, ką aš dabar darau. Aš nemėgstu savo darbų glazūruoti. Čia turiu puikias sąlygas dirbti. Yra visos medžiagos ir visa įranga, o įrankius aš visada vežuosi su savimi. Tuos, kuriuos nuolat naudoju. Visa kita aš galiu gauti čia. Aš čia jaučiuosi kaip virtinis svieste. O tai, kad atvykote iš didelio miesto į mažą miestelį, neslegia? Pradžioje buvo labai keista matyti skrendančius lėktuvus. Mes jau įpratome galvoti, kad jei kažkas skrenda, bus blogai. Prisimenu, kai pirmą dieną čia atvažiavau, buvau labai pavargusi, bet dar dalyvavau parodos atidaryme. Grįžau į kambarį ir iš karto nuėjau miegoti. Vos priguliau, girdžiu – kažkas sproginėja, kažkur šaudo. Aš taip išsigandau! Paskui supratau, kad kažkas švenčia ir leidžia fejerverkus. Pas mus nuo karo pradžios nėra fejerverkų. Atvykusi į Vilnių nustebau, kad vakare mieste labai šviesu. Pas mus naktimis mieste nėra apšvietimo. Mes netgi turime nešioti atšvaitus, kad važiuojantys mus laiku pamatytų. O slegia tai, kad aš nežinau, kas vyksta Ukrainoje. Kaip ten mano artimieji? Labai jaudinuosi dėl mamos ir tetos – jos dabar gyvena kaime, už penkių kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Jei prasidės puolimas iš Baltarusijos, jie eis ir per mano kaimą. Raginame išvažiuoti, o jos atsikalbinėja: jei eis, tada ir išvažiuosim. Jaudinuosi ir dėl vyro, kuris liko Kijeve, ir dėl draugų. Paskui ateina toks keistas jausmas – lyg tu būtum kaltas, kad čia saugiai gyveni, o tavo artimieji kasdieniniame pavojuje. Aš labai norėčiau čia dar sugrįžti. O maži miesteliai turi savo žavesio. Aš mėgstu būti viena, su savo mintimis, vaikščioti gatvėmis. Jei kartais jaučiu, kad ima trūkti bendravimo, visada žinau, kad yra galimybė sugrįžti. O liūdėti čia nėra kada. Tiek visko įdomaus aplink. Ir dirbti galiu tada, kada noriu, bet kuriuo paros metu galiu ateiti į dirbtuves. Šilta. Klausiate, kokios gyvenimo sąlygos? Sąlygos tikrai puikios. Ir Utena visai netoli. Karas pakeitė mūsų mąstymą. Ukrainoje šiuo metu daug ko trūksta, nėra daugelio dalykų, kuriuos mes turėjome prieš karą, bet niekas dėl to nesiskundžia. Mes tikime pergale. Ir viliamės, kad jos greitai sulauksime, bet visi žinome, kad lauksime tiek, kiek reikės. Ar karas turėjo įtakos jūsų kūrybai? Žinoma. Aš nieko sąmoningai nedarau, tai ateina iš pasąmonės. Mano kūryba eina iš vidaus. Tai daugiau abstrakcija, intuicija. Man kūryba yra emocija. Karo išgyvenimai labiausiai pasireiškia per formas. O ar negalvojote kada nors palikti Ukrainą ir apsistoti saugesnėje šalyje? Ne. Niekada. Kas bus, jei mes visi išvažiuosime? Tiek aukų paaukota… Ukraina – tai ne teritorija, Ukraina – tai žmonės. Ko verta kova, jei čia neliks žmonių? Mes nugalėsime ir mes atstatysime okupantų sugriautą šalį. Aš ne iš tų žmonių, kad išvažiuočiau. Taip, aš noriu keliauti, pamatyti pasaulį. Aš iš tų žmonių, kurie yra įsitikinę, kad šiuolaikiniame pasaulyje neturi būti sienų. Bet su Rusija siena turbūt išliks? Aš manau, kad tokios šalies kaip Rusija apskritai neturi likti. Tai baisi ir žiauri šalis. Aš galiu suprasti netgi nusikaltėlius, kurie sėdi kalėjimuose, gal net serijinius žudikus. Tai – ligoti, nesveiki žmonės. Bet ar gali tokia būti visa šalis? Ukrainiečiai turi daug artimųjų Rusijoje. Ir kai ukrainiečiai telefonu kalbasi su jais ir pasakoja, kaip rusų kareiviai sprogdina namus, kuriuose gyvena žmonės, jie jais netiki: „Taip jums aiškina jūsų valdžia, o iš tiktųjų pas jus viskas gerai. Mes tik gelbėjam jus nuo jūsų nacistų.“ Tada mums kyla vienas vienintelis klausimas: o kas jūsų prašė mus gelbėti?! Savo šalyje mes patys esame šeimininkai. Taip, mes turime problemų, bet jas sėkmingai sprendžiame patys.
Paskui Sofija nusivedė į dirbtuves ir parodė savo darbus. Nors praėjo tiktai savaitė, bet padaryta tikrai nemažai. Darbai profesionalūs, meniški. Mūsų pokalbio klausiusio keramiko Vytauto Valiušio paprašiau tarti keletą žodžių apie Sofijos kūrybą. „Ukraina, kaip ir Vengrija, Rumunija, turi gilias keramikos tradicijas. Sofija yra baigusi dailės akademiją, todėl jaučiasi ukrainietiška keramikos mokykla. Ji ne žiedžia, bet lipdo, turi savo braižą, jaučia formas. Tikiuosi gal net šią vasarą muziejuje surengti jos darbų parodą“, – sakė V. Valiušis.
