Rasa MILERYTĖ
Birželio mėnuo Lietuvai primena itin skaudžius įvykius. Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną, o birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, prasidėjo klaikios represijos, tautiškumo naikinimas. Tuo metu visas pasaulis gyveno neviltyje – žemės rutulį siaubė Antrasis pasaulinis karas, vokiečiai ir rusai bandė pavergti kuo daugiau valstybių. 1941 m. birželio 28 d. švedų rašytoja Astrida Lindgren, žiniasklaidoje sekusi karo naujienas ir fiksavusi jas dienoraštyje, viltingai rašė, kad Baltijos valstybės greit bus laisvos, o sovietai, regis, jau paliko Lietuvą. Iš tiesų tuo metu Raudonoji armija traukėsi, užleisdama vietą kitam pavergėjui – nacistinei kariuomenei, tačiau išeidama pasistengė kuo labiau nualinti šalį: buvo ką tik (birželio 14 d.) prasidėję masiniai žmonių suėminėjimai ir trėmimai. Iš Utenos krašto į SSRS gilumą 1941–1953 m. buvo išvežta apie 3 000 žmonių.
Trėmė už nieką
Utenos
laisvės kovų muziejaus ekspozicijoje saugomi uteniškių tremtinių
prisiminimai, nuotraukos, iš tremties parsivežti daiktai. Žmonių kančias
primena nedidelis gyvulinis vagonas, į tokius pavergėjai kelių mėnesių
kelionei sugrūsdavo po 28 žmones. Muziejaus vadovė Regina Zapolskienė
svarsto, kad neverta klausti, už ką žmonės buvo tremiami, nes atsakymas
visais atvejais vienareikšmis – už nieką. Nusikaltimu galėjo tapti
aukštasis išsilavinimas, kiek didesnis nei kaimynų žemės lopinėlis, o
viskas būdavo užmaskuojama fraze „už tėvynės išdavystę“ – tos naujosios
tėvynės, kurios niekam nereikėjo.
Tęsinį skaitykite 2019 06 12 „Utenyje“
