Aktualijos

Išėjęs į pareigūno pensiją tapo policijos rėmėju

Genovaitė ŠNUROVA. Kažin ar labai suklysčiau pasakiusi, kad uteniškį Andrių Baliucką pažįsta pusė Utenos. Vyresnės kartos žmonės – kaip buvusį principingą policijos įgaliotinį, jaunimas – kaip žmogų, prekiaujantį nenaujais automobiliais, dar kiti – kaip kinologą, o nemaža dalis smaližių – kaip bitininką. Suprantama, tiek įvairiausios veiklos gali turėti tik labai darbštus, veltui laiko neleidžiantis žmogus.
Bene labiausiai norėjau sužinoti tokio darbštumo paslaptis, nes to nemoko jokiuose universitetuose. O to „universiteto“, ruošiančio universalius specialistus, būta jo tėvų namuose. O ir „profesoriai“ tebuvo du – tėvas ir motina.
Paprastai pagrandukai šeimose būna labiausiai išlepinti, o Andriaus atvejui šita taisyklė netinka. Nors jis šeimoje buvo mažiausias, t. y. penktas vaikas, tėvas nuo pat mažų dienų spausdavo prie darbo, netgi prie bičių vesdavosi. Maždaug nuo dešimties metų visas vasaras Andrius dirbo kolūkyje ir jau nuo tada išmoko pats užsidirbti pinigus.
Mama, dirbusi kolūkio karvių melžėja, vesdavosi dar nedidelį Andriuką padėti karvių melžti.
O ir suaugusiems, netgi tada, kai ir savas šeimas buvo sukūrę, tėvas į gimtuosius namus parvažiuojantiems vaikams neleido jaustis svečiais – visiems buvo išskirstyti darbai: tu tą turi padaryti, tu – aną…
Gerbiamas Andriau, papasakokite apie tai, kaip jums, mokančiam visus žemės ūkio darbus, nešovė į galvą mintis rinktis, tarkime, agronomo, zootechniko ar veterinaro profesiją?
Taigi pasirinkau, mokiausi zootechniku, bet nuo šio pasirinkimo „išgelbėjo“ tarnyba tarybinėje kariuomenėje. Tarnaudamas supratau, kad man labai patinka uniformos ir uniformuoti žmonės. Tada ir pagalvojau, jog norėčiau dirbti milicijoje. Jei ne kariuomenė, tokios mintys gal nebūtų atėjusios į galvą. (Tęsinys 2020 12 12 laikraštyje)