Praėjus velykinių švenčių įkarščiui, atšilus orui, skubame į daržus, laukus, miškus. Laimingi sulaukę Kristaus Prisikėlimo! Vieni užveriame duris iki kitų metinių švenčių, kiti, išgyvenę taurias tikėjimo patirtis, leidžiamės į (dvasines) piligriminės keliones… Tik būtina prisiminti, kad didžiosios krikščioniškos pirmojo pusmečio šventės nesibaigė šv. Velykomis. Septintąjį sekmadienį po šv. Velykų (tarp gegužės 10 ir birželio 13 d.) iškilmingai švenčiamos Sekminės: viena didžiausių krikščioniškų švenčių, kurios metu paminimas Šventosios Dvasios atsiuntimas. Pirmosios Sekminės Naujajame Testamente aprašytos taip: „Rytą, visiems apaštalams esant vienoje vietoje, staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, pripildęs visą namą. Tarsi ugnies liežuviai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių ir jie pasidarė jos pilni (Apd 2, 1–4).“ Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad nuolat šventintų Bažnyčią, todėl Sekminių data siejama su Bažnyčios įsteigimu. (Sekminės, kaip krikščionių šventė, pirmą kartą paminėtos 130 m., visuotinai švenčiamos nuo IV a.).
Sekminės, kaip ir bet kuri kita šventė, nuo seno apgaubtos tradicijų. Lietuvos ir gretimų tautų Sekminių papročiai susiję su sėjos pabaigtuvėmis ir vasaros darbų pradžia. Per Sekmines šventintu vandeniu valstiečiai šlakstydavo namus, gyvulius, sodus, laukus, tikėdami taip apsisaugosią nuo nelaimių, o javus – nuo kenkėjų. Tikėta, kad nuo Sekminių be pavojaus sveikatai galima maudytis upėse ir ežeruose. Sekminių išvakarėse gražiausioje kaimo vietoje būdavo statomas kryžius arba gėlių vainikais puošiamas anksčiau pastatytasis, prie jo rengtos suneštinės vaišės.
Žinome, kad ir pokario metais, Lietuvoje šeimininkaujant sovietams, mūsų kaimuose ir miestuose per Sekmines žmonės berželiais (senovės baltų tikėjime beržas laikytas žmogaus ir gyvūnijos protėviu) tebepuošė namus, kiemus, kaišė laukus. Po nediduką berželį pastatydavo iš abiejų durų pusių, kad šeimininkai vienas kito klausytų. Šakomis iškaišydavo pirkios palubes. Buvo tikima, kad per Sekmines surištos berželių vantos išvaro iš žmogaus visas ligas. Berželiams buvo priskiriama stipri vegetacinė jėga, tikint, kad jų gyvybingumas gali persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms.
Vadinasi, po Sekminių gyvename Šventosios Dvasios laiku, kai Dievas siunčia kiekvienam savo malones, idant Jo kūrinys pajustų mylinčią Jėgą. Sekminių dieną gimsta Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas ir gyvoji tikinčiųjų bendruomenė.
Kad geriau suprastume vienas kitą, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kada / kodėl žodis „bažnyčia“ vienur pradedamas rašyti mažąja, kitur – didžiąja raide. Atsakymas paprastas. Kai kalbame apie krikščionių maldos namus (pastatą), rašome – bažnyčia. Didžiąja raide žodis Bažnyčia rašomas kalbant apie visą tikinčiųjų bendruomenę (Dievo tautą) ir jos apeigas Dievui skirtuose namuose. Kuriai nors konkrečiai bažnyčiai priklausantys tikintieji sudaro parapijos bendruomenę.
Laukdami Sekminių, pirmiausia pamąstykime, kas mums patiems yra bažnyčia. Gal tik pastatas-muziejus? Gal vieta, kurioje miela akis paganyti, nes mažuose miesteliuose nerasime prabangių galerijų, akropolių, tik… bažnyčią? O gal kur kas daugiau? Koks mūsų santykis su Bažnyčia iš didžiosios raidės?
Puikus metas atsakyti ir į keletą klausimų apie (ne)patogų Dievą ir šiandienos Bažnyčios bei tikėjimo apeigų svarbą skubančiam žmogui. Kodėl daliai „tikinčiųjų“ Bažnyčios, kaip tokios, prireikia tik laidotuvių metu? Kodėl krikšto ceremonijai ieškome paties gražiausio bažnyčios pastato ar mėgstamiausio kunigo? Kodėl šiandien į Lietuvos bažnyčiose vykstančias šv. Mišias susirenka dešimt kartų mažiau tikinčiųjų negu tokiais save yra vadinančiųjų? Kokia Bažnyčios (bendruomenės) ištakų esmė buvo pirmaisiais krikščionybės amžiais? Kokia šiandien, kai popiežius Pranciškus pakvietė Bažnyčią apmąstyti Sinodinį kelią, kurio Dievas laukia iš trečiojo tūkstantmečio tikinčiųjų?
Įžvalgomis dalijasi žurnalistė, feisbuko projekto „Tekstai-kontekstai“ redaktorė, naujųjų laikų istorijos magistrė Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos rektorius ir klebonas, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratorius, kunigas teologijos mokslų daktaras Gediminas JANKŪNAS ir Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius, kunigas teol. lic. Andrius ŠUKYS. Pokalbį moderavo ir parengė doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ.
Tęsinį skaitykite 2023 05 10 „Utenyje“
