utenis 11

Friday, July 19, 2019

Šventadienio paraštėse

„TIKĖJIMO DARBAI“

Valerijus Rudzinskas

Apaštalas Petras sakė: „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones.“
Štai dar vienas įdomus pavyzdys. Šįkart biblinis.
Pasvarstykime, dėl ko pagonis Kornelijus gavo žydų gyventojų palaikymą? Kaip suprantame, gauti žydų pritarimą – labai daug ką reiškė. Kaip taip gali būti?
Mes esame kilę iš pagonių. Kadangi esame ne žydai, niekuomet iki galo neįstengsime suvokti, kaip žydai interpretuodavo kai kurias pagonių išmones. Prisiminkime Jėzaus papasakotą istoriją apie sūnų palaidūną, iškeliavusį į tolimą šalį, kur viešpatavo badas. Ten jis neteko visų turtų ir ganė kiaules. Tikriausiai nedaug kam atėjo į galvą klausimas, kodėl tas sūnus neganė karvių arba žąsų? Jėzus sakė, kad jis ganė kiaules. Manau, jog kai kurie esame kažką girdėję, ką žydams reiškia kiaulės. Tačiau to niekuomet iki galo suvokti neįstengsime, nes mėgstame lašinius ir kitus gardėsius iš kiaulienos. Mums kiaulės – pats geriausias tvarinys pasaulyje.
Tikriausiai ne vienas, ypač truputį vyresnės kartos atstovas, nesunkiai prisimena, kaip vaikystėje lankydavosi pas senelius ar giminaičius kaime. Seneliai tvarte laikydavo tokius dailius rožinius paršelius. Paršeliams patikdavo, kai juos kas nors pakasydavo, o jie iš pasitenkinimo kriuksėdavo... Beje, šių laikų Europoje kiaulėms taip pat išskirtinis dėmesys – kai kur kiaulių ūkiuose privaloma, kad riestasnukėms grotų raminanti muzika, o garduose būtų padėta žaislų.

Tęsinį skaitykite 2019 05 25 „Utenyje“

„TIKĖJIMO DARBAI“

Ir štai toks psichikos ligonis įsiveržė į šią bendruomenę – atėjo į mokyklą ir nušovė penkias mergaites. Mergaitės niekam nieko blogo nepadarė. Žmogus paprasčiausiai atėjo, jas nušovė, o po to nusišovė pats.
Šalyje kilo diskusijų audra.
Amišiai tyliai palaidojo savo vaikus, paverkė, o po to atėjo pas žmogžudžio žmoną ir jai tarė: „Ne tik mes patiriame skausmą, bet ir tu. Tu likai našlė, o tavo trys vaikai liko našlaičiai. Mes nutarėme padėti tau ir tavo šeimai tol, kol vaikai išaugs ir taps pilnamečiai. Mes jus visokeriopai palaikysime.“
Mirtis amišų tėvų širdis drasko taip pat skaudžiai kaip ir bet kurių kitų žmonių. Vis dėlto per didžiulį nuolankumą Dievo Apvaizdai jie pajėgia pakelti milžinišką sielvartą. Toks religingumas juos skatina gyventi toliau, nesustingstant ir nenugrimztant į analizavimą; visą analizavimą jie paveda į Dievo rankas...
Ši naujiena sukrėtė visą Ameriką. Tuo metu amerikiečiai reikalavo keršto. Visi buvo labai įpykę. Tačiau patys nukentėjusieji viską atleido ir nusprendė padėti jų mergaičių žudikų vaikams.
Amišų gyvenime dažnai vartojamas posakis „atleisk ir pamiršk“. Aišku, kaip ir kiti žmonės, jie niekuomet nepamirš savo nužudytų mergaičių. Tačiau žodžius „atleisk ir pamiršk“ jie kartoja nuolat. Šie žodžiai jiems padeda atsitiesti ir gyventi toliau. Būtent taip jie žiūri ir į tuos savo bendruomenės narius, kurie sulaužo bažnytines ir bendruomenės taisykles. Jei šie išpažįsta savo paklydimus, bendruomenė jiems atleidžia. Su Dievu amišai nesiginčija... Taigi, jie atleido žudikui...
Ar įsivaizduojame, kas nutiko? Tikinčių ir netikinčių žmonių akyse amišų autoritetas pakilo į neregėtas aukštumas. Visi pradėjo jiems simpatizuoti. Žmonės galvojo: „Aš niekuomet neįstengčiau taip pasielgti! Jų toks aukštas dvasinis lygis!“
Visuomeninės ir valstybinės organizacijos atidarė specialias sąskaitas, skirtas toms amišų šeimoms, kurios neteko savo mergaičių. Netrukus sąskaitas pripildė didžiulės įplaukos. Tačiau amišai atsakė, kad jiems užtenka to, ką jie turi, o visus pinigus peravė jų mergaites nužudžiusio vyro šeimai.
Visa Amerika dar labiau nustebo. Žmonės tik skėsčiojo rankomis, nesuprasdami, kaip viską paaiškinti.
Amišų ausyse garsiai tebeskamba tikėjimo kankinių balsai, skelbią atleidimą tiems, kurie juos kankino ir degino laužuose. Atleidimas yra giliai įaustas į amišų tikėjimo audeklą. Štai kodėl jų atleidimo žodžiai žudiko namus pasiekė anksčiau, negu ant mokyklos sienų nudžiūvo kraujas. Amišai tiesiog taip gyvena. Įvykius stebintį pasaulį šitokia drąsa atleisti sukrėtė nė kiek ne mažiau nei pačios žudynės...
Pasakoju šią istoriją, nes noriu pasakyti, jog tikintys žmonės paties Dievo yra kviečiami stebinti visą pasaulį. Turime šokiruoti pasaulį, jame sukeldami teigiamų emocijų audrą. Privalome žmonių širdyse pažadinti nebylų džiaugsmo šauksmą, kad tos širdys būtų perpildoms džiaugsmo ir sukrečiamos viltingos laimės, kai prabylame apie krikščionis. Argi ne taip? Kaip visa tai turėtume pasiekti? Darydami gerus darbus. Tuomet labai greitai patirsime, kad žmonės mus myli,,,
Pastorius iš Baltarusijos dalijasi prisiminimais, kaip prieš kurį laiką vienos Minske besikuriančios Stačiatikių Bažnyčiai priklausančios parapijos klebonas surinko parašus, kad tame miesto rajone nebūtų leidžiama statyti protestantų bažnyčios. Kai pastorių išsikvietė į Vykdomąjį komitetą Minske, jam parodė tuos lapus su parašais. Ten buvo nurodyti pasirašiusiųjų adresai, o tarp jų ir gatvė, esanti kitame miesto gale. Tuomet pastorius paklausė: „Įdomu, kuo mes trukdome kitame miesto gale? Jie juk gyvena labai toli nuo mūsų!“
Pastorius prisipažįsta, kad buvo supykęs. Atėjęs į savo bendruomenę, paklausė: „Žmonės, ką darysime?“ Vienas tikintysis pasiūlė: „Surinkime tikslines aukas tos stačiatikių cerkvės, kurios klebonas mums yra priešiškas, statybai.“ Taip ir padarė. Bendruomenės buhalterija labai nustebo, nes aukų buvo surinkta daugiau nei per visą bendruomenės gyvavimo laikotarpį. Pinigai buvo pervesti į cerkvės statybos sąskaitą ir nuo tos akimirkos daugiau Baltarusijoje niekas niekuomet nerinko parašų prieš šią protestantų bendruomenę.
Netrukus anas stačiatikių kunigas pasikvietė pastorių pas save į svečius. Jie susitiko, pasisveikino, susipažino. Stačiatikių kunigas prisipažino, kad skaito pastoriaus internetinį puslapį ir jam patinka pastoriaus pamokslai. Daugiau ši bendruomenė niekuomet neišgirdo, kad kas nors jai būtų priešiškas. Gėris turi didžiulę jėgą...

Tęsinys 2019 05 22

„TIKĖJIMO DARBAI“

Patikėkime – ne viską lemia pinigai. Ugdykime savyje gerą įprotį padėti žmonėms.
Tarkime, kas nors yra kurios nors srities specialistas ir tuo būdu užsidirba pinigų. Štai paraginimas tiems žmonėms – apsispręskite kai kada savo talentu pasitarnauti nemokamai ar kartą per savaitę, ar kartą per mėnesį, arba bent kartą per metus.
Galbūt kažkas yra puikus butų remonto specialistas. Bent kartą per metus arba bent kartą per penkerius, na, arba bent kartą per savo gyvenimą atlikite kam nors remontą nemokamai. Patirsite, kiek tapsite dvasiškai turtingesni, pilni vidinio džiaugsmo.
Ne viską lemia pinigai. Laimė aplanko tuomet, kai kitiems padedame tapti laimingiems. Tada mūsų širdys prisipildo laime. Kai darome gera, kai ką nors atiduodame, nelaukdami atlygio, – štai kur slypi laimė. Ši laimė labai paprastai pasiekiama, tačiau daugeliui ji visiškai nepriimtina ir svetima.
Daug kam atrodo, kad nereikia niekuo dalytis. Atvirkščiai, būtina viską užvaldyti, sukaupti ir tapti vis labiau ir labiau materialiai turtingiems. Deja, taip manantieji laimės niekuomet nesuranda, nes ten, kur jie laimės ieško, jos niekuomet nebuvo, nėra ir nebus. Taip prabėga gyvenimas, o su juo pabėga ir laimė.
O darantieji gera sulaukia Dievo malonės. Apaštalų darbų knygoje evangelistas Lukas pasakoja apie tai, kaip kartą sudužo laivas, kuriuo apaštalas Paulius buvo gabenamas į Romą: „Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi. Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo“ (Apd 28, 7-9).
Papasakosiu istoriją, prieš kelerius metus supurčiusią visą Ameriką.
Girtas ir psichiškai nesveikas žmogus įsiveržė į amišų bendruomenę.
Amišai – tai labai konservatyvūs krikščionys, išpažįstantys Jėzų Kristų ir gyvenantys pagal griežtas taisykles, kurių viena dalis perimta iš Biblijos, kita – sukurta pačios bendruomenės.
Amišai į Jėzaus mokymą žvelgia itin rimtai. Jų paprastas tikėjimas akcentuoja gyvenimą, sekant Kristumi. Sektinu pavyzdžiu jie laiko kenčiantį Jėzų, kuris nesiskųsdamas nešė savo kryžių ir kuris jau pats kabėdamas ant kryžiaus skelbė atleidimą savo budeliams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Amišai taip pat stengiasi laikytis Jėzaus pamokymų atsukti kitą žandą, mylėti priešus, atleisti septyniasdešimt septynis kartus, o kerštą palikti Viešpačiui...
Išoriniame gyvenime jie tokie konservatyvūs, kad atsisako bet kokių šiuolaikinių technologijų. Jų namuose nėra elektros šviesos, jie nesinaudoja nei kompiuteriu, nei televizoriumi, važinėja ne automobiliais, o arklių traukiamais mediniais vežimais. Žemę aria arklių tempiamais plūgais.
Nuo seniausių laikų amišai užsiima ūkininkavimu ir viską atlieka savo pačių rankomis: sėja laukus, nuima derlių, melžia karves, šienauja ir t. t.
Amišai labai draugiški. Kai jų bendruomenės nariai ketina susituokti, bendruomenė pastato jaunavedžiams namą.
Šeimose paprastai būna gana daug vaikų (vidutiniškai septyni). 2011 m. pasaulyje gyveno apie 249 000 amišų. Bendruomenė padvigubėja maždaug kas 16 metų, tai yra viena greičiausiai augančių pasaulio populiacijų.
Tie žmonės gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, o su pasauliu susiduria tik tiek, kiek tenka į parduotuves pateikti gaminamus maisto produktus ir rankų darbo baldus. Jų maisto ir baldų paklausa milžiniška.
Požiūris į amišus yra labai įvairus. Dauguma žmonių amišus mėgsta dėl to, kad jie savo produkciją teikia parduotuvėms. Jų produktai natūralūs, be jokių maisto priedų, ekologiški. Parduotuvėse būtent šiuos, amišų pagamintus, produktus žmonės perka labiausiai.
Tačiau kai kurie žmonės amišų nemėgsta, nes jie atrodo taip, tarsi gyventų aštuonioliktame amžiuje. Amišai dėvi rankomis siūtus drabužius. Jų išorė krinta į akis: vyrai rengiasi ilgais apsiaustais, nešioja skrybėles ir augina barzdą, tačiau neaugina ūsų.
Daugeliui amerikiečių amišų gyvenimas visiškai nesuprantamas, nes Amerika – didelių galimybių šalis. Žmonės sutrikę: koks čia gyvenimas ir kodėl save reikia taip smarkiai apriboti, jei pagal Amerikos įstatymus sulaukus 15 metų amžiaus galima sėsti už motociklo arba automobilio vairo? O amišai gyvena tyliai ir kukliai...

„TIKĖJIMO DARBAI“

Tęsinys

Skaičiau straipsnį, kaip vienas švento gyvenimo rusų arkivyskupas kalbėjo apie savo dvasios tėvą, vieną iš Optino vienuolių. Kalbant apie dvasios tėvą, arkivyskupo veidas įgaudavo palaimos išraišką, o akyse susitelkdavo dėkingumo ašaros. Pažinusieji švento gyvenimo arkivyskupą nejučia patys savęs klausdavo: „Koks tad turėjo būti anas vienuolis, kad vien jo vardo paminėjimas jo dvasios sūnui sukelia tokią didžiulę palaimą?!“
Mūsų kasdienybė taip pat reikalauja rodyti ištvermingo tikėjimo pavyzdį. Dievas savo žodyje skatina liudyti, „kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų“ (Apd 26, 20). Deja, vienas iš kenksmingiausių nuodų, silpninančių ar net sugriaunančių mūsų gebėjimą mylėti ir liudyti tikėjimą, yra nepakantumas kitų ydoms ir trūkumams. Ši blogybė labai paplitusi. Ji lyg infekcija užkrečia ir sugadina santykius. Nepakantumas tarsi graužikas naikina žmonių tarpusavio ryšius, juos persmelkia kritika ir keroja kaip piktybinė šaknis. Reikia didelės Dievo malonės ir asmeninių pastangų, kad atsikratytume nepakantumo. Tačiau jei mums pavyksta tai padaryti, Dievas pastangas vainikuoja didele sėkme...
Ligoninėje medicinos seselė sunkiai sergančiam jaunuoliui pusryčiams atnešė virtą kiaušinį.
– Per kietai išvirtas, – tarė ligonis ir atstūmė lėkštę.
Seselė iš palatos išėjo visiškai rami, tarsi sergantysis jai būtų padėkojęs. Netrukus ji atnešė kitą kiaušinį ir maloniai pasiūlė jį ligoniui.
– Jis nepakankamai išvirtas, – sumurmėjo nepatenkintas jaunuolis.
Seselė, nė trupučio nepasikeitusi, išėjo ir grįžo trečią kartą, rankose laikydama puodą su verdančiu vandeniu, žalią kiaušinį ir laikrodį.
– Imkite, mielasis, – tarė ji švelniu balsu. – Dabar jums po ranka viskas, ko reikia, kad išvirtumėte kiaušinį taip, kaip jums norisi...
– Pakvieskite kunigą! – pertraukė ją ligonis.
Seselė sutrikusi pažvelgė į jį, mat iki šiol šis jaunuolis atstumdavo bet kokį pasiūlymą pasimelsti ar priimti kunigą.
– Aš nejuokauju, – atsakė jis į nebylų seselės klausimą. – Aš noriu pasikalbėti su kunigu... Jei žemėje yra toks kantrybės angelas kaip jūs, tuomet tikiu, kad danguje yra gailestingasis Dievas...
Šventoji Dvasia mus ragina bei moko, kad, būdami krikščionys, būtume gerais žmonėmis. Tikintys žmonės – tai didelės širdies ir įspūdingų geradarysčių praktikuotojai.
Vienas pastorius liudija, kaip šaltą žiemą pasiryžo tempti šalikelėje sustojusį mersedesą. Pamatė jį grįždamas iš mokyklos. Jau iš tolo pastebėjo, kaip vyras ir moteris triūsė prie to automobilio, nebeišmanydami, kaip jį užvesti. Pastorius privažiavęs pasisiūlė nutempti automobilį ten, kur reikia. Kai mersedesą partraukė iki jo savininko namų, savininkas paklausė:
– Kiek jums būsiu skolingas?
– Nieko, – atsakė pastorius. – Aš tik norėjau jums padėti. Juk esame žmonės, todėl privalome vieni kitiems padėti.
– Palaukite! Palaukite! – sušuko savininkas, skubėdamas prie savo automobilio.
Jis iš savo mersedeso ištraukė didžiulį kavos paką.
Pastorius žmogui paaiškino:
– Jūs man tikrai nieko neskolingas. Aš esu tikintis, krikščionis, Dievo tarnautojas, pastorius. Daryti gera ir padėti žmonėms – tai mano gyvenimo būdas.
Tuomet vyras, pastoriui atidžiai pažvelgęs į akis, ištarė:
– Taip pasielgti gali tik labai dvasiškai turtingas žmogus.
Jis pastoriui padavė vizitinę kortelę. Paaiškėjo, kad tai – gydytojas...
Jokūbas Voraginietis, gimęs 1230 m., žymus šventųjų gyvenimų kronikininkas, apie šventąjį popiežių Grigalių pasakoja, kad Grigalius buvo toks dosnus, turėjo tokią mylinčią širdį ir taip negailėjo išmaldos, kad būtinų dalykų parūpindavo ne tik šalia esantiems žmonėms, bet ir toli – ant Sinajaus kalno – gyvenantiems vienuoliams. Jis turėjo susirašęs visų skurstančiųjų vardus ir juos kilniadvasiškai remdavo. Grigalius įsteigė vienuolyną Jeruzalėje ir tenai nepriteklių kenčiantiems Dievo tarnams pasirūpino nusiųsti būtinų dalykų. Taip pat jis kasmet skirdavo kasdienių išmokų po aštuoniasdešimt svarų aukso trims tūkstančiams Dievo tarnaičių. Ir prie savo stalo jis kasdien pasikviesdavo kokių nors piligrimų. Kai kartą su jais atėjo toks vienas, o Grigalius iš nuolankumo pats ketino jam ant rankų užpilti vandens ir nusisuko, kad paimtų ąsotį, atsigręžęs staiga neberado to, kuriam buvo ketinęs užpilti vandens ant rankų. Ir kai dėl šio įvykip pats stebėjosi, dar tą pačią naktį jam apsireiškė Viešpats ir tarė: „Kitomis dienomis mane priimdavai per mano kūno narius, o vakar tas, kurį priėmei, buvau aš pats...“
Visi mūsų gerieji darbai, skatinami meilės, yra amžini. Jie – mūsų tikėjimo liudytojai. Juos prisimena žmonės, kuriuos mylėjome, iš kartos į kartą pasakodami apie herojišką kilniaširdiškumą. Tačiau dar svarbiau – meilė išlieka ir Amžinybėje. Mūsų meilės darbų niekuomet nepamiršta Dievas, o kai patys būsime Jo Akivaizdoje, suprasime, kad amžinąją vertę išsaugojo tik tie mūsų darbai, kuriuos įkvėpė meilė. Todėl meilė ne tik stipri kaip mirtis, bet stipresnė ir už mirtį. Ji amžina, kaip ir amžinas Dievas!..
Kaip jau minėta, daryti gera nėra sudėtinga.
Kartais matome, kad kam nors reikia padėti. Kodėl neištiesus pagalbos rankos? Tegul visi apie krikščionis sužino, kad kirkščionys – dvasiškai turtingi ir turi aukštus gyvenimo standartus.

„TIKĖJIMO DARBAI“

Taigi, Andriejus tapo pastoriaus įsūniu. Per jo gimtadienį pastorių ištiko laimės priepuolis. Visi Andriejaus draugai – nepriekaištingi krikščionys. Andriejus puikiai užbaigė muzikos mokyklą ir Bažnyčioje atlieka šlovintojo tarnystę. Taip pat pats rašo giesmes, ir tokias gražias, tokias Dievo įkvėptas, kad jas jau pradeda giedoti viso pasaulio krikščionių Bažnyčios. Kai per gimtadienį pastorius jį apkabino, vaikinas jam į ausį pasakė: „Ačiū, tėveli.“ Tie du žodžiai brangesni už viso pasaulio auksą. Jie daro žmogų laimingą...
Iš pastoriaus įkurtų centrų išeina daug pastorių, pamokslininkų, misionierių, šlovintojų, Bažnyčios tarnautojų. Savaime suprantama, kad pastorius patiria laimę, nes čia yra jo pastangų indėlis. Tie, kurie kitados buvo dugne, šiandien skelbia Evangeliją ir tai daro juos laimingus. Visas pasaulis su visais savo turtais neįstengs padovanoti tokios laimės...
Pastorius laimingas, ištikimai puoselėdamas ryšį su Viešpačiu ir su begaliniu pasiaukojimu patarnaudamas žmonėms. Liudijime pastorius prisimena istoriją, kaip vieną vakarą jį pakvietė „Piligrimų Respublikos“ darbuotojai, atliekantys reidą miesto gatvėse. Jie rado 16 metų merginą. Mergina buvo 7 mėnesius nėščia, kamuojama baisios narkotikų abstinencijos, infekuota ŽIV, užsiėmė prostitucija. Kai merginą atvežė į reabilitacijos centrą, ji nieko neįstengė daryti, išskyrus keikti ir visus prakeikinėti. Darbuotojai be perstojo tris paras už merginą meldėsi. Pagaliau ji atsigavo ir atgailavo... Praėjus kuriam laikui, mergina pagimdė dukrelę, kuri yra visiškai sveika. Ją pavadino Bogdana (rus. Bogom danaja – Dievo duota). Ar tai nėra pakankama priežastis būti laimingam?
Kita istorija nutiko 2010 m. pavasarį. Pastorius vyko į Ameriką, kur kitados gyveno jo įsūnyto sūnaus motina, žlugusi alkoholikė. Berniukui jau keturiolika metų, iš kurių septynerius jis gyvena pastoriaus namuose. Iš namų išėjo, kai jam buvo penkeri.
Kelionės į Ameriką išvakarėse pastorius sėdo į automobilį ir drauge su berniuku išvyko į kitą miestą. Šiaip jau linksmas paauglys, automobiliui artėjant prie miesto, darėsi vis labiau uždaresnis ir tylesnis. Pagaliau rado namą, kuriame kitados gyveno berniuko motina. Deja, namo durys ir langai buvo užkalti. Mėgino belstis, bet niekas neatidarė. Pastorius paklausė kaimynės, ar čia kitados gyveno tokia ir tokia moteris? Kaimynė atsakė, kad gyveno. Pastorius vėl paklausė, ar moteris nėra mirusi? Sužinojo, kad gyva ir sveika. Kai pasiteiravo, ar geria, paaiškėjo, kad jau keleri metai neprisiliečia prie stikliuko. Taip pat sužinojo, kad ji darbuojasi netoliese esančioje kavinėje.
Pastorius, paauglys jo įsūnis ir kiti lydėjusieji pastorių nuskubėjo į kavinę. Ten sutiko moterį ir klausia, kur rasti tokią ir tokią? „Tai aš!“ – atsakė moteris.
– Ar pažįstate šį jaunuolį? – paklausė pastorius, rodydamas į savo įsūnį.
Moteris ilgai į jį žiūrėjo ir galiausiai drebančiu balsu ištarė:
– Saša!..
Po akimirkos jie abu atsidūrė vienas kito glėbyje.
Motina papasakojo, kad jau keleri metai nebegeria. Visur bandė ieškoti sūnaus, tačiau niekaip nepavyko. Priežastis, dėl kurios ji liovėsi gerti, – Viešpats. Ji įtikėjo Dievą, atgailavo, priėmė Jėzų į savo širdį, nuolat lankė bažnyčią ir nepaliovė melsti, kad Dievas padėtų rasti sūnų.
Viešpats ne tik išklausė jos maldą, bet ir sūnų jai grąžino ne puolusį, o atgimusį Dievo vaiką...
Pastoriui ir visiems drauge su juo dirbantiems tai buvo begalinė priežastis džiaugsmui. Džiaugsmo ašaroms. Ištikimybė Jėzui meilę padaro stipresnę už dvasinę mirtį, ir ši meilė nesiliauja net po kūno mirties...
Kiekvienas iš mūsų turime tūkstančius progų dalytis meile ir per pasidalytą tikėjimą vesti vieni kitus į laimę.
Tikėjimą vieni kitiems galime pradėti liudyti nuo visai paprastų dalykų.
Štai kitąkart užeiname į Dievo namus net neketindami melstis. Iš pradžių stovime be menkiausio jausmo ir dėmesio, mąstydami apie visiškai pašalinius dalykus. Tačiau šalia mūsų atsistoja žmogus, pasinėręs į gilią maldą ir tikėjimą. Ir nuo šio kito žmogaus sutelkto tikėjimo malonė taip pat nužengia ir į mūsų širdis. Šaltumas, su kuriuo atėjome į Dievo šventovę, nedelsiant ištirpsta. Imame apgailestauti dėl neseno pasidavimo abejingumui, leisdamiesi tik ką įsižiebusiai tikėjimo liepsnelei šildyti mūsų širdis. O kai jos tampa šiltos, nuo jų sušyla ir kiti žmonės...
Kai žmogus pačia geriausia prasme yra prisirišęs prie kito žmogaus, šį savo prisirišimą nejučia atskleidžia balso intonacija ir apie kitą ištartais žodžais...
Skaičiau straipsnį, kaip vienas švento gyvenimo rusų arkivyskupas kalbėjo apie savo dvasios tėvą, vieną iš Optino vienuolių. Kalbant apie dvasios tėvą, arkivyskupo veidas įgaudavo palaimos išraišką, o akyse susitelkdavo dėkingumo ašaros. Pažinusieji švento gyvenimo arkivyskupą nejučia patys savęs klausdavo: „Koks tad turėjo būti anas vienuolis, kad vien jo vardo paminėjimas jo dvasios sūnui sukelia tokią didžiulę palaimą?!“

Tęsinys kitame šeštadienio numeryje

„TIKĖJIMO DARBAI“

Valerijus Rudzinskas

2010 m. vasarą žiūrėjau puikų vaizdo pamokslą, kurį man atsiuntė bičiuliai iš Amerikos. Pamokslavo šaunus kažkurios protestantų Bažnyčios pastorius Genadijus Makhnenkas iš Mariupolio miesto Ukrainoje. Pamokslą pastorius pradėjo liudijimu apie save.
Būdamas jaunuoliu jis augo alkoholikų šeimoje. Tokia padėtis jį smarkiai slėgė. Svajojo, kad kada nors turės pinigų ir padės tėvams išsigydyti. Deja, niekas nepadėjo. Į alkoholizmo liūną puolusius tėvus išgelbėjo tik vietos pastoriaus skelbiama Evangelija. Pastorius nesibodėjo dirbti su alkoholikų šeima. Tai išvydęs jaunuolis įtikėjo ir pats nuo ankstyvos jaunystės tapo pastoriumi. Tėvo atsivertimas jam pasirodė didelis stebuklas. Po kurio laiko jo motina susirgo insultu. Jaunuolis su sese prašo sergančią motiną padainuoti kaip vaikystėje – motina nereaguoja; prašo pasekti pasaką – motina nereaguoja; prašo pasimelsti – tuomet motina, paėmusi abu vaikus už rankų, sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą. Mirė būdama krikščione. Sesuo taip pat buvo alkoholikė, tačiau Dievas ir ją išgelbėjo...

Tęsinį skaitykite 2019 04 13 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Ėjo ežiukas per mišką ir meditavo:
– Aš nepavargęs, aš nepavargęs…
Bet greitai pavargo. Atsisėdo ant kelmelio ir meditavo toliau:
– Aš ne ežiukas, aš ne ežiukas…
***
Sėdi ežiukas medyje, mezga dviratį ir galvoja:
– Kam man tie balti sportbačiai, vis tiek nerūkysiu…
***
Sociologai nustatė, kad 99% žmonių, atsisėdusių ant ežio, rūpinasi savuoju užpakaliu, ir tik 1% pagalvoja apie ežio likimą.
***
Ėjo ežiukas per dykumą, o kobra viską matė…

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas