utenis 11

Friday, July 19, 2019

Šventadienio paraštėse

„TIKĖJIMO DARBAI“

Savo tikėjimą privalome pagrįsti darbais ir dorybėmis. Būtina taip gyventi, kad nuo mūsų sklistų gėris, kad kiti apie mus atsilieptų kaip apie darančius gerą ir garbingus žmones. Šitaip elgdamiesi sulauksime daugelio žmonių palankumo. Apaštalų darbų knygoje apie pirmuosius krikščionis rašoma, kad jie „buvo visų žmonių mylimi“ (Apd 2, 47).
Įsivaizduokime apaštalų laikų Bažnyčią, kurią mylėjo visi žmonės. Šventasis Raštas, įvardydamas „visus žmones“, omenyje turi ne vien tikinčiuosius, bet ir pagonis. Taigi net pagonys mylėjo pirmuosius krikščionis. Kitame vertime sakoma, kad visi žmonės krikščionims buvo palankūs. Dėl tokio palankumo „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 47).
Kodėl taip vyko? Ne vien dėl to, kad Dievas galingai reiškėsi pirmykštėje Bažnyčioje. Dvasinis atgimimas, atsivertimai ir ėjimas į išganymą daug kuo priklausė nuo meilės, kurios žmonės buvo pilni krikščionims. Šie krikščionys rodė didelės vienybės ir praktinės meilės pavyzdį: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45).
Jie taip stipriai įstengė aukotis, kad tai negalėjo nesujaudinti ano meto visuomenės. Iš istorijos žinome, kad tais laikais Romoje siautėjo cholera, todėl daug tūkstančių žmonių mirė. Jei, pavyzdžiui, šeimoje susirgdavo vaikas, jį išvarydavo iš namų, kad neapsikrėstų kiti šeimos nariai.
Pagonys buvo labai žiaurūs. Įsivaizduokime, kaip tas pačių artimiausių žmonių iš namų išvarytas vaikas keliaudavo į nežinią. Nesunku atspėti, kas tokius iš namų išvarytuosius priimdavo. Krikščionys jiems atverdavo savo namų duris, sergančius gydė ir maitino, rizikuodami savo pačių bei savo vaikų gyvybėmis.
Galime įsivaizduoti, ką manydavo pagonių šeima, sužinojusi, kad jų sūnus ar dukra, atstumti dėl ligos, yra priimti kitoje, krikščionių, šeimoje, kur juos sušildo, pamaitina ir gydo. Kaip manote, kokias emocijas išgyvendavo tie žmonės? Tikrai tikėtina, kad daugelis jautėsi itin žemai puolę ir netekę sąžinės, o į save pačius žvelgė su panieka. Galbūt apie save jie sakė ne pačius geriausius žodžius. Tačiau žvelgdami į krikščionis jie, ko gero, neslėpė susižavėjimo: „Štai koks jų dvasinis ūgis! Kas jie tokie?“
Pirmųjų amžių krikščionys gyveno taip, kad dauguma pagonių, piktavalių ir nusidedančių žmonių apie juos kalbėjo vien teigiamai. Savo elgesiu tikintieji kitiems sužadindavo palankumą ir meilę...
Senojo Testamento Patarlių knygoje raginama: „Neatsisakyk padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų jam tai padaryti. Nesakyk savo artimui: „Ateik vėliau“ arba: „Rytoj šitai gausi“, kai gali jam tai duoti tuojau. Nesikėsink daryti žalos savo kaimynui“ (Pat 3, 27-29).
Dievas, per Saliamoną pateikdamas šiuos nurodymus, primygtinai ragina daryti gera. Toks gėrio darymas yra pagrindinis ir užtikrintas tikėjimo liudijimas. Jei pažinome Kristų, negalime blogai elgtis, negalime neapkęsti artimo. Šventasis Siluanas Atonietis savo užrašuose pamini jaudiantį liudijimą: „Palaimintasis Pasijus Didysis meldėsi už savo mokinį, kuris atsižadėjo Kristaus. Jam besimeldžiant pasirodė Viešpats ir sako: „Pasijau, už ką tu meldiesi – juk jis manęs atsižadėjo?“ Bet palaimintasis toliau gailėjosi savo mokinio, ir tada Viešpats jam tarė: „Pasijau, tu tapai panašus į Mane meile...“
Dar kartą prisiminkime Apaštalų darbų knygą. Dėl tvirtai liudijamo tikėjimo apie apaštalus sakoma, kad „žmonės juos labai gerbė. Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“ (Apd 5, 13-14).
Dievo žodyje dėl gerų darbų iš kartos į kartą minima apaštalų mokinė iš Jopės Tabita: „Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“ (Apd 9, 36). Ją apaštalas Petras prikėlė iš numirusiųjų...
Tikėjimo liudijimai ne mažiau reikalingi ir mūsų dienomis. Dievas nori, kad savo tikėjimą įrodytume darbais.
Prieš kurį laiką Amerikos spaudoje buvo publikuojamas straipsnis apie ūkį, įsikūrusį kaime ir smarkiai nukentėjusį nuo urgano. Buvo aišku, kad vienas žmogus niekaip neįstengs susitvarkyti su ūkio atstatymo darbais. Deja, ką nors pasamdyti fermeris neturėjo už ką. Su didele dvasine širdgėla šeima nusiteikė apleisti savo namus. Tačiau nutiko kai kas nelaukto.
Tikintys kaimynai, sužinoję, kas įvyko, paliko visus savo darbus ir atskubėjo į pagalbą. Kartu dirbdami jie labai greitai atstatė ūkį. Prieš tai ne itin tikėjimą praktikavęs fermeris, patyręs realią tikinčiųjų pagalbą, pats tapo uoliu tikinčiuoju. Nuo šiol laiminga fermerio šeima šlovina Viešpatį, Jam dėkodama už gerus kaimynus, jų pagalbą ir puikų tikėjimo liudijimą...

„TIKĖJIMO DARBAI“

Jis man pasakė: „O kam? Jau daug metų niekas neateina manęs aplankyti... daug metų.“ Tada pasakiau: „Jeigu Jūsų ateis aplankyti seserys, ar uždegsite lempą?“ Jis atsakė: „Taip.“ Tada nuvaliau lempą. Seserys ėmė lankytis jo namuose, ir lempa neužgesdavo. Aš visiškai jį užmiršau. Po dvejų metų iš jo gavau žinių. Jis sakė: „Pasakykite mano draugei, kad ta šviesa, kurią ji uždegė mano gyvenime, dar vis žiba...“
Tikėjimo liudijimas darbais, taip pat palaimos nešimas nuliūdusiems ar paliestiems vargo – tai tikra krikščioniškojo gyvenimo realizacija praktikoje. Be šios realizacijos buvimas krikščioniu nėra išbaigtas. Kas be ko, tokio pašaukimo suvokimas ir įgyvendinimas nežada lengvo ar paviršutinio gyvenimo, tačiau būtent toks pašaukimas – savęs paaukojimas ant kitų laimės aukuro – yra tikras. Prisiminkime šventąjį Alfonsą...
Prieš tapdamas kunigu, Alfonsas buvo garsus advokatas. Jau tada jis troško tarnauti vien tiesai ir nesiimdavo jokios bylos, jei nebūdavo įsitikinęs jos teisėtumu. Pasibjaurėjęs parsidavėliškais ir šališkais teismais, jis atsisakė advokato mantijos. Tapęs teologu ir vyskupu, virto galingu vargšų užtarėju ir „sąžinės advokatu“, kovojusiu prieš įstatymų vergiją. Alfonsas nesiekė garbės ir paaukštinimo tarnyboje, savo naująją „karjerą“ pradėjo kaip Neapolio valkatų ir benamių sielovadininkas. Jis būrė žmones į vakarines maldos mokyklas ir maldos grupes, prie kurių kūrimo tie vargetos patys aktyviai ir kūrybingai prisidėdavo. Jo pastoracinis genijus pirmiausia atsiskleidė per pagarbą vargšams ir atstumtiesiems. Alfonsas de Liguori ir jo bendraminčiai, be trijų klasikinių neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadų, įsipareigojo teikti pirmenybę vargšams ir nuskriaustiesiems. Tokia šventojo laikysena primena Jėzaus Krikštą Jordane ir kojų mokiniams plovimą. Dėl savo nepaliaujamos kovos prieš sustabarėjimą ir sąžinės laisvės suvaržymus Alfonsas buvo smarkiai užsipuolamas ir visaip plūstamas – visai normalu!..
Apaštalas Jokūbas teigia labai trumpai ir drūtai, kad „tikėjimas be darbų nevaisingas“ (Jok 2, 20).
Taigi kreipkimės į šventąjį apaštalą Jokūbą, kad jis pamokytų mus tikėjimo. Ir ne bet kokio, o veiklaus tikėjimo, kuris išgelbsti mūsų sielas. Tiesa, prieš tai Jokūbas pamini dar dvi tikėjimo rūšis: mirusį ir demonų. Trumpai kiekvieną jų aptarkime.
Miręs tikėjimas. Apie jį apaštalas sako: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!
Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs (Jok 2, 14-17).
Žmonės, turintys panašų tikėjimą, t. y. tikėjimą be darbų, dažniausiai teisingai išmano visus teologinius terminus, tačiau jų gyvenimas neina koja kojon su tuo, ką jie vadina savo įsitikinimais. Jie niekuomet nepalenkė savęs Dievui ir nepatikėjo savęs Kristui kaip asmeniniam Gelbėtojui. Jų teisingi žodžiai nėra lydimi darbų (poelgių, gyvenimo būdo). Jų tikėjimas paprasčiausiai kutena jų intelektą. Į radikalų klausimą, ar gali toks tikėjimas išgelbėti, Jokūbas atsako, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Miręs tikėjimas – lyg netikras pinigas, teikiantis žmogui melagingą įsitikinimą dėl išgelbėjimo. Mirusio tikėjimo išpažinėjo neprisiprašysi drauge nešti gyvenimo kryžių, o ištikus sunkumams, jis nedelsdamas pasitrauks. Pasitrauks kaip dezertyras...
Havajų salose japonų žvejai sugavo milžinišką baltąjį ryklį. Jo viduriuose rado visą žmogaus skeletą. Sprendžiant pagal drabužių likučius ir numerį ant metalinės plokštelės, tai buvo dezertyravęs karys...
Toliau skaitydami Jokūbo laišką, surandame dar drastiškesnį tikėjimo terminą – demonų tikėjimas: „Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?“ (Jok 2, 19-20).
Demonai tiki, kad yra vienatinis Dievas. Dar daugiau, jie tiki ir dreba. Šis tikėjimas liečia jų emocijas. Gal tokio tikėjimo užtenka, kad būtume išgelbėti? Ne. Tikras tikėjimas siekia toliau. Tikras tikėjimas keičia mūsų gyvenimą. Jis skatina darbus, įrodančius mumyse esantį tikėjimą.
Apaštalas Jokūbas, vis giliau išaiškindamas tikėjimą, pamini Abraomą ir Raabą ir, remdamasis jų pavyzdžiu, dar stipriau akcentuoja tikėjimo darbų svarbą: „Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai – tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu.“ Jūs matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. Taip pat ir paleistuvė Raaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido? Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 20–26).

Tęsinys 2019 03 30

„TIKĖJIMO DARBAI“

Valerijus RUDZINSKAS

Dar tarybiniais laikais viena krikščionė moteris stovėjo ilgoje eilėje žmonių, laukiančių nusipirkti duonos. Galų gale atėjo jos eilė pirkti. Tuo metu toje pačioje eilėje stovintis vyras pradėjo šaukti, kad moteris „užlindo be eilės“, ir pareikalavo iš naujo užsiimti eilę. Tikinti moteris, neištarusi nė žodžio, nuėjo atgal ir iš naujo atsistojo į eilę.
Visų nuostabai, moterį aprėkęs žmogus netrukus puolė jos atsiprašinėti, sakydamas:
– Aš žinojau, kad jūs esate tikinti moteris. Tačiau nežinojau, kad būna tikinčiųjų, savo tikėjimą įrodančių darbais. Nuoširdžiai meldžiu atleidimo ir prašau, kad eitumėte į priekį ir užsiimtumėte savo vietą eilėje.
Po to jis padėjo jai apsipirkti ir panešėjo krepšius su pirkiniais...
Tikintieji, sugebantys tikėjimą pagrįsti darbais, visuomet yra geresni už tuos, kurie apie tikėjimą kalba vien žodžiais.
Nekyla abejonių, kad kiekvienas žinome atvejų, kada kito žmogaus kilnus tikėjimo pavyzdys ir mus įkvėpė tikėti. Šventasis Raštas ragina: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą“ (1 Pt 2, 12).
Šie apaštalo Petro žodžiai akivaizdžiai atskleidžia Viešpaties troškimą regėti tikinčiuosius, darančius gerus darbus. Troškimas daryti gera turi būti įrašytas mūsų charakteryje ir tapti mūsų gyvenimo pagrindu. Juk esame krikščionys. Nešiojame savyje Jėzaus Kristaus vardą. Skelbiame ir tikime patį geriausią, maloningiausią ir gailestingiausią Asmenį visoje Visatoje. Tikintis žmogus negali būti piktas.
Nesunku pasitikrinti, kokie krikščionys iš tiesų esame. Tai priklauso nuo vienintelio dalyko – kiek mūsų širdyse ir elgesyje yra artimo meilės.
Apaštalas Jonas mokė: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 20-21).

Tęsinį skaitykite 2019 03 16 „Utenyje“

KĄ REIKIA PRISIMINTI, EINANT IŠPAŽINTIES?

Ar mintimis arba žodžiais esu kam nors linkėjęs, kad susirgtų?
Ar esu sąmoningai nepadėjęs sergančiajam: nesirūpinęs jo gydymu ar slauga, neturėjęs su juo kantrybės ir jam piktžodžiavęs?
Gal, neturėdamas kantrybės patarnauti sergančiajam, sugirdžiau jam neleistinai didelę raminamųjų vaistų dozę?
Gal bjaurėjausi sergančiais žmonėmis arba iš jų šaipiausi?
Gal šaipiausi iš senų žmonių?
Gal niekinau invalidus?
Gal gėdijausi, ypač viešai, padėti neįgaliam žmogui?
Gal analizavau, dėl kokių nuodėmių tas ar anas žmogus serga?
Gal kitų ligas laikiau sergančiųjų nuodėmių pasekmėmis?
Ar savo maldose prisimenu sergančiuosius, melsdamasis, kad jie greičiau pasveiktų?
Gal vengiau liudyti apie Dievo man sugrąžintą sveikatą ir kitas Jo suteiktas malones?
Gal kenkiau kitų sveikatai, juos apkalbėdamas, smerkdamas, žemindamas, naudodamas psichologinį ar net fizinį smurtą?
Gal buvau šiurkštus ir netaktiškas su sergančiais žmonėmis?
Gal trukdžiau kitų naktinį poilsį, keldamas triukšmą?
Gal, norėdamas pajuokauti, ką nors išgąsdinau?
Gal žaisdamas kitą sužalojau?
Gal ką nors raginau dalyvauti varžybose, galinčiose pakenkti sveikatai ar galinčiose sukelti traumas?
Gal pats užsiėmiau ar kitus skatinau užsiimti ekstremaliais žaidimais ar ekstremaliu sportu?
Gal kenkiau kitų sveikatai, jiems siūlydamas alkoholį, narkotikus ar netinkamus vaistus?
Gal kam nors padėjau susileisti narkotikų?
Gal skatinau rūkyti „žolę“?
Gal didžiavausi savo kūnu, jį lygindamas su kūnais kitų žmonių, kurie, mano manymu, nėra tokie gražūs kaip aš, kartu niekindamas, žemindamas ar šaipydamasis iš žmonių, turinčių antsvorį arba itin liesų?
Gal sportavau vien dėl to, kad prieš kitus galėčiau pasididžiuoti savo kūnu?
Gal, norėdamas „patobulinti“ savo kūno formas, vartojau hormonus ar kitas sveikatą žalojančias medžiagas?
Ar prašiau burtininkų pagalbos, norėdamas kam nors pakenkti?
Gal savo piktiems tikslams naudojau mėnesinių kraują?
Ar neatlikau kokių nors magiškų veiksmų, linkėdamas kitiems žmonėms nelaimių, ligų ar nesėkmių?
Ar nemėginau atlikti spiritizmo seanso?
Gal mintimis ar žodžiais šaukiausi velnio pagalbos?
Ar nebandžiau mintimis ar žodžiais kitus prakeikti?
Ar džiaugiuosi sužinojęs apie kitų ligas ir nelaimes?
Gal kankinau paukščius, gyvūnus ir gyvulius?
Ar neleistinai nežudžiau ar kitaip neskriaudžiau paukščių, naudingų vabzdžių, gyvūnų ir gyvulių?
Gal be reikalo niokojau gamtą?
Gal pasidaviau mintims apie savižudybę ar net bandžiau žudytis?
Ar neatlikau kokių nors nepagarbių veiksmų Dievo šventovėje?
Gal šventovėje pasidaviau šventvagiškoms arba nepadorioms mintims?
Gal piktžodžiavau prieš Dievą, šventuosius, jų paveikslus ar relikvijas?
Gal piktžodžiavau prieš kunigus, patarnautojus ar kitus tikinčiuosius?
Gal šventovėje triukšmavau, bariausi, broviausi pro kitus, kad pirmas priimčiau Komuniją ar gaučiau kitą patarnavimą?
Gal buvau nekantrus, eilėje laukdamas išpažinties ar susitikimo su kunigu?
Gal kitus kaltinau dėl to, kad jie „per ilgai“ atlieka išpažintį?
Gal šventvagiškai ar neišpažinęs visų nuodėmių priėmiau Komuniją?
Gal savo aukomis neprisidėjau prie šventovės išlaikymo?
Gal duodamas auką mintimis piktžodžiavau?
Gal aukodamas nebuvau dosnus, tačiau kitose gyvenimo srityse, ypač tenkindamas savo malonumus, lengvai išlaidauju?
Gal neužsakau šventųjų Mišių už savo gyvus ir mirusius artimuosius?
Gal niekinau kunigus ar vienuolius?
Gal kada nors atstūmiau Dievo kvietimą tapti kunigu ar vienuoliu?
Gal ką nors atkalbinėjau, kad netaptų kunigu ar vienuoliu?
Gal vogiau iš bažnyčių?
Gal nepagarbiai ir neleistinai elgiausi su liturginiais reikmenimis?
Gal išniekinau šventenybes?

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus RUDZINSKAS

KANČIA SUMAŽĖJA, KAI SURANDAME JOS
PRASMĘ
Praėjus keturiasdešimčiai dienų Svetlanai Dievas parodė savo gailestingumą: jai apie savo nelaimę pavyko pasikalbėti su patyrusiu dvasininku. Kunigas numatė, kad dabar širdies operacija nebus sėkminga. Jis pažadėjo už mažylį ištisus metus melstis. Vaiko tėvui ir motinai jis liepė reguliariai vaikeliui duoti Šventąją Komuniją, karštai už jį melstis, atidėti operacijos laiką, o patiems praktikuoti dvasinį gyvenimą (atgailauti, dalyvauti sakramentiniame gyvenime, nuolat užsakyti maldas šventovėse ir t. t.).
Po metų, šiam kunigui palaiminus, Svetlana sutiko, kad vaikelis būtų operuojamas. Nors gydytojų prognozės buvo liūdnos, viskas pavyko sklandžiai. Motina įsitikinusi, kad įvyko tikras stebuklas – vaikelis išgyveno ir atsikratė širdies ydos. Svetlana neabejoja, kad tai – Dievo gailestingumas, užtariant visiems, kurių užtarimo ji prašė.
Iš tiesų motinos malda gali ištraukti net iš jūros dugno. Mylinti širdis nesvyruodama dalijasi artimųjų kančiomis, ypač jei prieš juos jaučia kaltę. Toji auka ypač brangi Dievo akyse ir palenkia Jo gailestingumą.

Tęsinį skaitykite 2019 03 02 „Utenyje“

„Kai prisiimame kito skausmą“

Valerijus Rudzinskas

KANČIA SUMAŽĖJA, KAI SURANDAME JOS
PRASMĘ
Mes, dvasiškai silpni ir bejėgiai žmonės, nepasiekėme tokių aukštumų, kad neįstengtume lengvai dėl kitų aukotis, „duoti dvasinį kraują“, prisiimti kito ligą. Svetimas skausmas retai tampa mūsų skausmu. Tai daug kam įpareigoja, nes tuomet net ir menkiausias „oi“, nepasitenkinimas ar dejavimas tampa nuodėme.
Garsus austrų psichologas ir psichoterapeutas Viktoras Franklis perėjo vokiečių konclagerių siaubą ir asmeniškai patyrė pažeminimų, ligų bei alkio naštą. Jo įsitikinimu, kai žmogus susiduria su nepakeliama ir nebepataisoma situacija (pvz., neoperuotinu vėžiu), likimas dovanoja paskutinę galimybę pajusti giliausią gyvenimo prasmę, nes visų svarbiausia – mūsų požiūris į kančią ir pozicija, kaip mes tą kentėjimą prisiimame. Kančia kažkokiu būdu liaujasi būti kančia, kai tik surandama jos prasmė, tarkime, pasiaukojimo prasmė.

Tęsinį skaitykite 2019 02 23 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Ėjo ežiukas per mišką ir meditavo:
– Aš nepavargęs, aš nepavargęs…
Bet greitai pavargo. Atsisėdo ant kelmelio ir meditavo toliau:
– Aš ne ežiukas, aš ne ežiukas…
***
Sėdi ežiukas medyje, mezga dviratį ir galvoja:
– Kam man tie balti sportbačiai, vis tiek nerūkysiu…
***
Sociologai nustatė, kad 99% žmonių, atsisėdusių ant ežio, rūpinasi savuoju užpakaliu, ir tik 1% pagalvoja apie ežio likimą.
***
Ėjo ežiukas per dykumą, o kobra viską matė…

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas