Šventadienio paraštėse

Tobulas maldos kelias

MALDA Į JĖZŲ

Jeigu tu, mokytojau, neturi tokio proto, bet visiškai atsidavęs Dievo valiai įgijai tikrąjį žinojimą, tai ir tuomet gali vadovauti savo vaikams atgailos kelyje. Tačiau dvasinės išminties reikaluose vadovauk tik pats sau ir susilaikyk nuo vadovavimo kitam, nes čia dar neįgijai tikrojo supratimo.
Neturintis tikrojo supratimo ir neįgijęs tikrojo žinojimo vadovauti kitiems negali. Tai būtų labai pavojinga, nes toks žmogus dar pats tebeina atgailos keliu. O kuris dar tik tebeina atgailos keliu, toks dar nėra išsilaisvinęs. Kuris dar tik kelyje, pats neretai klysta ir tiesą iškreipia į melą, o melą vadina tiesa. Nepasiekęs tikrojo žinojimo negali kitų mokyti, nors išoriškai ir būtų išsilavinęs kaip Dievo žodžio skelbėjas. Jam pačiam įtaką dar daro aistros, kurios jį visiškai valdo, tad kaipgi toks žmogus galėtų kitą išlaisvinti nuo aistrų? Jis, nesuvokdamas tiesos, mokiniui vietoj naudos sudaro tik kliūtis. Tokie dažnai patys save laiko tikrais vadovais, bet iš tikrųjų savo mokinius veda į pražūtį, o kas baisiausia, tikruosius Dievo tiesos mokytojus vadina išpuikusiais, patys būdami visiškai pažeisti aistrų ir puikybės nuodėmės.
Broli ir sese, jeigu tu labai daug meldeisi ir prašei Dievo dovanoti tau mokytoją, bet jo negavai, nes jie tokia retenybė šiais laikais, – nenusimink: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26). Pasitikėdamas Dievu ir turėdamas tvirtą ketinimą nė už ką nepasitraukti iš pasirinkto kelio – neapleisti kasdienės dvasinės maldos, tvirtai tikėdamas, kad Viešpats visada šalia tų, kurie Jį kviečia, daryk taip, kaip parašyta čia.
Viešpats įkvėpimu paraginęs tave atsidėti šiai nuolatinei dvasinei maldai, kartu liudija ir tavo pašaukimą tobulėti maldoje. Tai patinka Dievui. Jis Pats padės padaryti pradžią. Nes juk Jis padeda kaskart, kai yra ištariama malda, netgi kiekvienas atskiras maldos žodis yra ištariamas su Jo pagalba. Visą laiką, kada tu meldiesi, Jam patinka būti su tavimi ir Jis žiūri į tave. Visur ir visada Savo malone, veikiančia maldoje, Jis palaikys tave, išmokys ir suteiks supratimą, tai pabardamas, tai žvelgdamas su meile. Jis baus tave, bet tuo pat metu priims tave kaip sūnų, siųsdamas išbandymus. Jis žiūrės į tave, kaip tu Jį myli, kaip liudiji Jam savo meilę Jį prisimindamas maldoje.
Pagal tai, kaip tu stengsiesi melstis, kiek įdėsi pastangų – versi savo protą būti dėmesingą maldoje ir kiek melsiesi širdimi, – Viešpats Savo malone padės tau įsisavinti maldą, padės išvengti nuodėmės. Tai glaudžiai susiję su sūnui būdingu nuolankumu Dievui. Bet tu dėl to nenusimink, svarbiausia – nenusivilk ir neapleisk maldos. Viešpats padės tau, ir sielvartas praeis.
Jeigu šios pastangos melstis tau pasirodys nenaudingos, kategoriškai atmesk tokias mintis, nes negali būti nenaudingos maldos, nenešančios vaisių. Jeigu ima atrodyti, kad malda nenaudinga, taip nutinka dėl nežinojimo, nes žmogus nesuvokia, iš ko susidaro maldos vaisiai, kai tuo pat metu vaisiai jau noksta malonės veikimu. Besimeldžiant sieloje pradeda augti visos dorybės, ir visa tai vyksta nepastebimai. Žmogui svarbu niekuomet neapleisti maldos, stengtis nuolat prisiversti melstis ir pagal savo galimybes maldoje būti dėmesingam. O visa kita reikia patikėti Dievui, pasitikint Jo gailestingumu ir atsiduodant Jo valiai. Tuomet Viešpaties malonė, veikianti maldoje, suteiks visa, ko reikia besimeldžiančiajam, pagal tai, kaip jis stengiasi.
Maldos vaisingumui didelę reikšmę turi jos dažnumas ir atminties apie numylėtąjį Viešpatį pastovumas. Palengva ima stiprėti proto dėmesys, ir tai yra maldos vaisius. Stiprėjant dėmesiui, žmogus savyje pradeda įžvelgti vis daugiau blogio, kylančio iš širdies, kur tūno velnias ir kaitina aistras. Blogis ima reikštis mintimis ir norais, o protas, trokštantis išgelbėjimo, turi nekreipti dėmesio į mintis, jas vydamas šalin. Dėmesį reikia sutelkti tik į maldą, o dėl to silpnėja aistros. Tai ir yra kova.
Atgailaujantis žmogus maldos vaisių nepastebi. Dievo malonė veikia slapta nuo žmogaus jo paties naudai, nes žmogus yra labai lengvai puolantis savo savimone. Besimeldžiančiajam atrodo, kad jis nedaro jokios pažangos arba kad jis darosi dar blogesnis. Jis vėl ima melstis ir vėl jam atrodo, jog tai daryti nesiseka. Mintys ir vėl yra nugenamos malda, o rezultatas – protas tokių nepasisekimų ima aptikti vis daugiau. Ir žmogus tokioje kovoje ima nusižeminti, mokosi atsiduoti Dievo valiai, o tai ir yra būtent tai, ko reikia.
Visa, kas išganinga žmogui, yra malonės sutvarkoma kaip atsakas į žmogaus pastangas nuolat melstis ir nusiteikimą siekti išganymo, nes pagal tai, kokios buvo pastangos, tokie ir pasiekimai tiek maldoje, tiek ir apskritai žmogaus išsigelbėjimo kelyje. Didis dalykas maldoje yra Kristaus žodžių išsipildymas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3), nes malonės veikimu žmogus per maldą naujai atgimsta. Žmogus tik jokiu būdu turi neapleisti maldos.

Bus daugiau.