MALDA Į JĖZŲ
Visa tai žmogui nutiko, nes jo protas aptemo. Širdis prisipildė neprigimtinių įpročių – aistrų, kurios joje įsišaknijo, suaugo su žmogiškąja prigimtimi ir, kitaip nei nori širdis ir protas, žmogų įtraukė į jam netinkantį aistringą gyvenimą. Šėtonas, būdamas tamsos kaltininkas ir šeimininkas, aptemusiame prote ir aistringoje širdyje netrukus apsireiškė kaip visateisis valdovas. Tokiu būdu širdis, sutverta būti Dievo buveine, pavirto banditų – demonų ir aistrų landyne. Žmogus nupuolė, protas ir siela atitolo nuo savo prigimties, perėjo į žemiau savo prigimties esančią būseną. Ištrūkti iš tokios vargingos padėties vien savo jėgomis neįmanoma. Aistros įgyja prigimtines jėgas, o šėtonas yra daug stipresnis ir gudresnis už nepatyrusį protą ir perima bet kokią žmogaus gėrio paskatą. Todėl kartais žmogus, atrodo, vedamas gerų ketinimų, pjauna vis augančių aistrų vaisių. Būna, kad žmogus nusivilia savo pastangomis išsigelbėti iš sunkios padėties ir daugiau su blogiu ar sunkumu nebekovoja, o kartais, kas yra blogiausia, prieš save pakelia ranką. Svarbu žinoti, kad į tokią situaciją papuolama tuomet, kada pasikliaujama ne Dievo vardu, o savo jėgomis. Tas, kuris į Dievą yra sudėjęs savo viltis, tas Dievo vardu ir nugali, o jeigu būna nugalėtas, kyla iš naujo ir kovoja, kol pasiekia galutinę pergalę. Iki Kristaus atėjimo žmonija buvo apgaubta nežinojimo tamsos. Žmonės vargo, nepaliaujamai nusivildami ir giliai sielvartaudami, visa savo esybe šaukdamiesi Dievo. Ir Viešpats tesėjo pažadą, duotą žmonėms juos išvarant iš rojaus, – kad moteris pagimdys Tą, Kuris sutraiškys piktajam galvą. Kristus prasidėjo Mergelės įsčiose, gimė, ant savęs užsikrovė visos žmonijos nuodėmių naštą ir susikovė su nuodėme. Šio sunkaus kelio Pradininkas ir žmoniją išmokė, kaip galima atskirti gėrį nuo blogio ir kaip kovoti su velniu. Visanugalintis Jis Pats iš pradžių nugalėjo priešo jėgą, kad žmogui būtų aišku, kaip kovoti ir nugalėti demonus ir savo piktas aistras. Viešpats, kurio nepaliaujamai šaukiamasi maldoje, nuramina žmogaus dvasią, užlieja vidine ramybe ir protą nuteikia tolimesnei maldai. Toliau ir kalbėsime apie tai, kaip nepriekaištingai veikti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu prieš bet kokį blogį, tuo vardu, kuriuo visi šventieji tėvai nugalėjo velnio gundymus. Bažnyčia turi daug maldų ir visos jos yra stiprios atsilaikyti prieš velnio puolimus. Bet maldos galia priklauso nuo proto jėgos, patirties, sugebėjimo atpažinti priešo gudrybes, pažinti gėrį ir blogį, taip pat ir nuo sugebėjimo nesiblaškyti maldoje. Silpnas protas, toks kaip mūsų, visą dėmesį sutelkti į maldą yra beveik nepajėgus, nes pripratęs prie jausmingo gyvenimo. Taip žmogus ir melsdamasis svajoja apie jam būdingus jausminius dalykus, todėl prieš ikoną pasilieka tik kūnu, o jo protas ir širdis skrajoja neaišku kur. Dėmesys, nepratęs išsilaikyti maldoje, yra išgrobstomas, protas nepajėgus sau vadovauti, liežuvis negali laisvai tarti maldos žodžių dėl jų gausumo ir įvairovės. Tad tokia malda negali duoti reikalingų dvasinių vaisių, o jeigu ir duoda, tai labai menkus. Visa tai žinodami šventieji tėvai, išmanydami tikrosios atgailos gyvenimą ir tokio gyvenimo vadovai, pagrindiniu ginklu pasirinko iš Šventosios Dvasios gautą maldą į Jėzų, kurią sudaro labai nedaug žodžių. Šiai maldai jie teikė pirmenybę prieš visas kitas maldas. Visos Stačiatikių Bažnyčioje esančios maldos yra veiksmingos ir išganingos, tačiau malda „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, kuri talpina savyje Viešpaties Kristaus vardą ir atgailaujančio nusidėjėlio prašymą, visuomet prie savęs traukė besigelbėjančiųjų protus. Kai kurie iš šventųjų tėvų nepaliaujamai meldėsi kitokiomis trumpomis maldomis, bet dauguma jų pasirinko maldą į Jėzų. Bet kuris, norintis darbuotis Viešpačiui, gali kalbėti maldą į Jėzų. Dėl jos trumpumo ja galima melstis net dirbant įvairiausius darbus, be to, ji įsisavinama neapkraunant liežuvio, kuris pamažu maldai pajungia protą ir jausmus. Maldos į Jėzų esmė ta, jog reikia atmesti visas iš širdies kylančias mintis ir kartu neleisti patekti vidun iš šalies ateinančioms nuodėmingoms mintims ir užplūstantiems norams, kad taip įprastume visuomet stovėti Visur Esančio Dievo akivaizdoje, priprastume melstis protu, o mūsų dėmesys būtų sutelktas tik į maldą ir jo neblaškytų jokios, net jam natūralios, mintys. Taip meldžiantis palengva atsiveria, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9), nes žmogaus širdis persikeičia, tapdama Šventosios Trejybės buveine.
