Kova su pykčiu
- Lūpų tylėjimas – tai pradinis ginklas prieš pyktį. Tačiau po tylėjimo uždanga viduje galima laikyti ir slėpti pyktį, o tai yra kur kas blogiau; jau geriau viską išsakyti, nors ir su pykčiu. Vieni supykę nevalgo, tokiu būdu dar paaštrindami šią aistrą; kiti daug valgo, tokiu būdu tapdami visiškais besočiais. Saikingas savęs raminimas dažnai duodavo teigiamų rezultatų. Tad kovojant ir su šia aistra reikia būti labai įžvalgiam, nes jai, kaip kūniškojo geismo žalčiui, padeda pati prigimtis.
- Kartais saikingai giedant psalmes sėkmingai išsklaidomas susierzinimas, o kartais, tai darant nesaikingai ir ne laiku, priešingai – pažadinama meilė šiai aistrai. Todėl šituo naudotis reikia protingai, nustatant ir laiką, ir kiekį.
- Linkusiems į pyktį naudingiau gyventi brolijoje, o turintiems polinkį į geismą geriau gyventi tyloje, savo gyvenimo būdu gydantis nuo pasileidimo ir gėdingo netyrumo. Kenčiantiems ir nuo vienos, ir nuo kitos ligos save reikia atiduoti į dvasios tėvo – vadovo rankas, kad jis kartais jus laikytų tyloje, o kartais įvestų į bendrijos gyvenimą per jūsų paklusnumą.
- Didelė žala yra audrinti širdį susierzinimu, bet dar didesnė – žodžiais išlieti sielos pyktį, o paleisti rankas į darbą – visiškai bjauru ir svetima vienuoliškam gyvenimui.
- Gerai įsižiūrėję pamatysime, kad daugelis iš brolių, būdami pikti, gyvena tyloje, budi, pasninkauja, ir piktasis jiems tai daryti netrukdo, nes jis moka net ir tyloje darančiajam atgailos pasiryžimus pakišti medžiagos pykčio aistrai.
Tęsinį skaitykite 2019 10 05 „Utenyje“
