Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

Kova su pykčiu

  1. Teko regėti tokių, kurie patys laikydami pyktį davė kitam, taip pat savyje laikančiam pyktį, patarimą, jog nevalia taip daryti, ir susigėdę savo pačių žodžių išsilaisvino nuo pykčio artimui.
  2. Iš neapykantos ir savyje laikomo pykčio kyla pikti sumanymai ir žodžiai, kurie yra slapta negalia, užsislėpusi siurbėlė, siurbianti meilės kraują.
  3. Vieni savo piktus žodžius pridengia „meile“, noru padėti kitam, jį pamokyti. Tačiau jeigu tu tikrai myli artimą, tai už jį melskis, o ne jį šmeižk ir ant jo šauk. Tik toks veikimo būdas patinka Viešpačiui.
  4. Kas nori išsilaisvinti nuo smerkimo demono, tegul dėmesį kreipia ne į nusidedantį, dvasiškai puolantį žmogų, bet į jame veikiantį puolusįjį – demoną.
  5. Vienas pačių trumpiausių kelių gauti nuodėmių atleidimą yra nieko neteisti, nes pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37).
  6. Kaip vanduo yra priešingas ugniai, taip ir atgailaujančiajam netinka teisti kitų. Jeigu tu pamatytum, kad kuris nors nusideda jo sielai paliekant kūną, net ir tada jo neteisk, nes Dievo teismas žmonėms nesuprantamas. Buvo tokių, kurie labai stipriai nupuldavo, tačiau slaptoje padarydavo dar didesnius gerus darbus, o mėgėjai vertinti kitų žmonių poelgius suklysdavo, matydami dūmus, tačiau per juos neįžvelgdami saulės.
  7. Iš patirties yra žinoma, kad už kokias nuodėmes – kūniškas ar sielos – pasmerksime kitą, į tokias ir patys įpulsime.
  8. Tie, kurie yra greiti smerkti kitų nuodėmes, šia liga serga todėl, kad nuolatos neprisimena apie savo nuodėmes ir dėl jų neliūdi. Jeigu kas nors be savimeilės antklodės žvilgteltų į savo piktus darbus, tai daugiau nesirūpintų niekuo kitu, tik savo atgaila, nes sąžiningai pasvarstęs suvoktų, jog savo nuodėmėms apverkti ir už jas atgailauti jam neužteks laiko, net jeigu gyventų ir šimtą metų.
  9. Demonai – sielų žudikai – mus skatina nusidėti, o jeigu nenusidedame, ragina smerkti nusidedančiuosius, kad per tai suterštų mus, nors ir nenusidedančius.
  10. Nuolat nepasitenkinimo dvasioje su malonumu peikti artimo darbus, jų mokymą ir dorybes yra pyktį laikančių ir pavydžių žmonių požymis.
  11. Teko sutikti žmonių, kurie slaptoje darė didžias, bet viešumon neiškylančias nuodėmes. Tačiau jie, tariamai būdami tyri, negailestingai puolė nusidėjusiuosius už jų nors ir nedideles, bet į viešumą iškilusias nuodėmes.
  12. Teisti yra begėdiškas nusisavinimas dieviškojo rango, o smerkti – savo sielos žudymas.
  13. Kaip savęs aukštinimas be jokios kitos aistros gali pražudyti žmogų, taip ir smerkimas pats savaime gali mums padaryti tą patį.
  14. Susitiko pikčiurna ir veidmainis, ir jų pokalbyje buvo negalima rasti nė vieno tiesos žodžio. Pasižiūrėjęs į vieno širdį rasi pašėlimą, o įsižiūrėjęs į antrojo sielą pamatysi vylių ir klastą.
  15. Kaip vėjai išbanguoja bedugnę, taip ir įniršis labiau už visas kitas aistras prote kelia pyktį.
  16. Pykčio aistros išpažintis. „Pasakyk mums, beprotiška ir gėdinga aistra, koks tavo tėvo vardas ir kaip vadinama tave pagimdžiusi motina, kaip vardai purvinųjų tavo sūnų bei dukterų ir kas su tavimi gali kovoti bei tave nužudyti?“ – „Motinų aš turiu daug ir tėvas ne vienas. Mano motinos – puikybė, meilė pinigams, apsirijimas, o kartais ir pasileidimas. Stipriausias mano tėvas – išdidumas. Mano dukros – savyje laikomas pyktis, neapykanta, nesantaika, išsisukinėjimas. Mano priešai yra dorybės, priešingos mano dukroms – nepykimas ir romumas, o mano didžiausias žudikas – išmintingas nusižeminimas.“