PROTU KURIAMA MALDA

Todėl dabar tokį žmogų, besimeldžiantį protinga malda, nesigėdijant galima apgaubti angelišku atvaizdu, nes jis jau yra Angelų sekėjas. Žmogui, dar nesimeldžiančiam protinga malda, toks sekimas yra gana abejotinas. Ar ne todėl mūsų laikų vienuolija nupuolė ir didele retenybe čia tapo protinga malda? Mažai kurie dvasiniai vadovai ir vadovės yra vedami Angelo, nors jie ir yra apsirengę angeliško atvaizdo drabužiais, tačiau juos dėvi savo pasmerkimui. Tad mūsų vienuolynai ir prisipildė tokių pasekėjų, kurie ėmė domėtis mokslinėmis žiniomis ir nuo pasauliečių skiriasi tik drabužiais, bet ne savo dvasia, dvasiniu gyvenimu, nuolat propaguojant Angelų užsiėmimą – nepaliaujamą maldą. O dar blogiau, jog protingą maldą daugelis iš jų vadina klaida ir gundymu, nes, jų manymu, vienuoliško gyvenimo esmė slypi vienuoliškose apeigose. Tačiau Dievui reikalinga mūsų širdis. Jeigu išvalysime savo vidų, tai ir išorė bus švari. Dievui svarbiausia mūsų dvasia, mūsų protas ir siela, o ne kūnas, apgaubtas drabužiu.
Žmogus, įgijęs įprotį melstis protinga malda, kartu paliudija, kad Viešpats suteikė jam malonę ir priėmė jo atgailą. Tai yra Dievo veikimas, parodant, jog ir toliau taip stengdamasis apvalyti savo širdį žmogus gaus visiško atleidimo malonę ir dėl to visos aistros bus suvaldytos ir nugintos šalin. Protinga malda – tai Dievo Gailestingumo malonė, sušildanti žmogaus protą ir padaranti jį maldos įkaitu. Žmogus, Dievo malone įgijęs įprotį melstis protinga malda, tegul neišgyvena dėl savo išganymo, bet skrupulingai su dar didesne meile maldai tekovoja su velniu, kuris ir toliau besimeldžiantįjį puola mintimis.
Dabar jau mintys, kylančios iš širdies, nebėra tokios nedovanotinos kaip anksčiau. Jos pasireiškia daug subtilesne forma. Atpažinti subtilią gundymo formą yra sunkiau, bet žmogus, įgijęs protingos maldos malonę, kartu gauna ir maloningą pagalbą prieš velnio gudrybes. Protas, anksčiau nepastebėdavęs subtilių gundymų, veikiančių širdyje, juos pradeda atpažinti ir nukerta protingos maldos kalaviju. Kiekvieną kartą, kai tik priešo užmačia yra atpažinta ir atremta, verčia velnią regzti vis naujas pinkles. Tačiau ir protas, kreipiantis dėmesį tik į maldą ir atmetantis visa kita, gauna malonę daug subtiliau atpažinti velnio puolimą.
Ši kova paveikia ir dėmesį. Jeigu kiekvieną kartą atremiant priešą dėmesys ir toliau yra nukreipiamas į maldą, tai dėmesys darosi dar stipresnis. Tokia kovos tvarka. Protas yra gundomas vis subtilesnių minčių, bet būdamas dėmesingas maldoje jis išreiškia panieką velniui ir meilę Dievui. Kiekviena tokia pergalė stiprina proto įžvalgumą ir dėmesį. Dėmesingas protas darosi pajėgus kovoti ne tik su mintimis, bet ir su kitais, Dievo malonės leidžiamais, šėtoniškais gundymais.
Neretai velnias prisėlina per mintis, kurios, atrodytų, yra geros, tačiau brukamos, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, kurios velnias neapkenčia labiau už viską. Jis pakiša galimybę svarstyti Dievo Žodį, atveria kokias nors paslaptis, sudaro įspūdį, tarsi būtų apreikštos tiesos, arba šiaip pakiša kokį nors melą. Protas, užsisvajojęs apie dangiškas dovanas ir užmiršęs savo nevertumą, įsijaučia į bendravimą su dvasiomis, kai tuo metu turėtų atgailauti. Toks protas, palikęs Dievą, tampa šėtono pagalbininku. Didelis yra tokio proto išpuikimas ir, kas blogiausia, iš nieko nepriimdamas patarimo jis lieka aptemęs.
Žmogui nieko nėra svarbiau, kaip protingai besimeldžiant bendrauti su Visur Esančiu Dievu, su dėmesingu protu stovėti Jo akivaizdoje ir prašyti nuodėmių atleidimo. Ne veltui malda yra vadinama dorybių motina, nes tik per maldą yra įgyjamos visos tikrosios dorybės ir priimamos malonės dovanos. Gilinkis į savo maldą, o visa, kas didinga ir paslaptinga, Dievas Pats atliks, kai tai bus reikalinga ir kada tavo siela bus visiškai apsivaliusi nuo aistrų. Per maldą veikia Pats Dievas, o visa, kas yra šalia maldos (ko nėra maldoje), kad ir kaip beatrodytų išganinga ir naudinga, neturi galios kovoje prieš demoną, nes savyje neturi tikrosios jėgos.
Meldžiantis protinga malda, panašiai kaip ir žodine, iš pradžių svarbu jos kiekybė. Maldos kiekį reikia didinti tam, kad protas sustiprėtų, būtų dėmesingas, mintimis atsiduotų Dievo valiai ir kad šis veiksmas taptų proto įpročiu. Protingos maldos požymiai yra tokie: kai žmogus tik prabudęs iš miego pirmiausia pajunta proto veržimąsi maldos link ir kai po kiekvieno darbo ar veiklos, kada protas buvo atitrauktas nuo maldos, malda pati ima skambėti mintyse. Žmogaus dėmesys visuomet pats linksta į maldą. Malda nepalieka žmogaus valgio ar kitokio užsiėmimo metu. Svarbus požymis yra ir tai, kada žmogus, ko nors klausydamasis, vis tiek dėmesį laiko prikaustęs prie maldos, protas pats prie jos linksta ir į jokias kitas mintis nekreipia dėmesio. (Tęsinys kitame šeštadienio Nr.)