Naktį lengviau pasislėpti…

Drauge naktį nereikia slėptis, galima duoti valią jausmams, nesibijant, kad kas nors išjuoks ar paniekins.
Nikodemas yra nakties žmogus. Jis bijo ir kartu jaučia begalinį gelmės troškimą. Jis eina pas Mokytoją, kuris kasdien vis labiau žavi jį, kai kalba, vaikščiodamas keliais, ir daro stebuklus, ypač padėdamas tiems, kurie neturi jokių galimybių patekti pas šio pasaulio galinguosius.
Nikodemas renkasi naktį, nes bijo, kad jį gali pamatyti kolegos iš Sinedriumo, kas reikštų karjeros pabaigą.
Naktį įvyksta ir jo nuoširdus susitikimas su Viešpačiu. Nikodemui reikia Jėzaus. Jis nežino, kodėl taip yra, ir, svarbiausia, net nenutuokia, kuo gali baigtis toks susitikimas. Vis dėlto jis leidžiasi kelionėn, atsargiai eidamas skersgatviais pro smalsių akių pilnų namų mūrus.
Galime tik įsivaizduoti, kaip Jėzus, ištisas naktis praleidžiantis maldoje su savo Tėvu, glaudžioje Tėvo ir Sūnaus vienybėje, priėmė Nikodemą. „Įeik, Nikodemai, nes turiu pasakyti tau daug dalykų. Mano širdis perpildyta tų jausmų. Žinau, kad esi geros valios žmogus ir, nors trūksta drąsos garsiai prabilti apie savo vidaus troškimus, esi tas, kuris moka mylėti.“
Jėzaus žodžiai kupini švelnumo ir gailestingumo. Jie pasiekia Nikodemo širdį, išlaisvindami ją iš bet kokių abejonių. Tai niekuomet negirdėta Mokytojo žinia: Jėzus bus pakeltas ant kryžiaus tarp dangaus ir žemės. Viešpats kalba Sinedriumo nariui apie Altorių, ant kurio bus išlietas kraujas už visą žmoniją.
Nikodemas, menkas, išsigandęs žmogus, jaučia, kad į jo gyvenimą ateina gelbstintys žodžiai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ Atsakymu į šį liudijimą gali būti vien tikėjimas.
Dievas nenori pasmerkti pasaulio. Vienintelis Jo noras – išgelbėti pasaulį nuo slegiančios vergystės. Todėl Dievas kalba apie tikėjimą. Be tokio besąlygiško priėmimo išganymas sumenksta jau tą pačią akimirką, kai yra dovanojamas.