IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis

Kova su liūdesiu

1. Savanoriškai ir romiai kenčiamos visokios nuoskaudos yra tikrasis ir gelbstintis atgailos kelias.
2. Laikyti save vertu ne tik jau patiriamų, kenčiamų nuoskaudų, bet ir dar didesnių yra atgailos kelio požymis.
3. Kaip stumiamas vanduo kyla aukštyn, taip ir siela, prispausta negandų bei atgailaudama, stiebiasi Dievo link ir išsigelbėja.
4. Tokį vienuolį, vardu Avakiras, vienuolyne nuolat visi skriausdavo ir tarnautojai vos ne kasdien jį nuvarydavo nuo stalo, todėl jis dažnai likdavo nevalgęs. Aš (šv. Jonas Laiptininkas) jo paklausiau, kaip jis į tai žiūri? Jis atsakė: „Patikėk, tėve, šie broliai mane bando, ar aš iš tikrųjų esu vienuolis. Ir kadangi jie tai daro ne iš tikrųjų, aš, perprasdamas šiuos jų ketinimus, neliūdžiu.“ Po dvejų metų mirties valandą jis pasakė: „Dėkoju jums, broliai, nes dėl to, kad jūs mane visaip bandėte, aš septyniolika metų buvau laisvas nuo velnio gundymų.“
5. Kitam vienuoliui – Makedonijui, esant senam, už bausmę, tik šį kartą jau pagrįstai, buvo paskirta visą laiką būti su pradedančiaisiais. Tačiau kai baigėsi bausmės terminas, jis pats išsiprašė, kad jį paliktų toje žeminančioje padėtyje tarsi stipriai nusidėjusį. Po to šv. Jonui Laiptininkui jis pasipasakojo: „Niekada jokioje kitoje vidinėje kovoje nesu jautęs tokio palengvėjimo ir niekada taip, kaip dabar, nesu išjautęs tokio Dievo Šviesos saldumo.“
6. Kai esame žeidžiami kaltinimais ir pažeminimais, prisiminkime savo nuodėmes, kol Viešpats, matydamas mūsų kentėjimus ir širdies graužatį dėl nuodėmių, mūsų pagailės ir jas panaikins, kaip sako psalmininkas: „Kai esu neramus ir susirūpinęs, Tu mane paguodi ir pralinksmini“ (Ps 94, 19).
7. Palaimintas tas, kuris kasdien yra dėl Dievo kaltinamas ir žeminamas, verčia visaip save kentėti. Jis džiūgaus su kankiniais ir drąsiai kalbėsis su Angelais. Tas, kuris nuo savęs atstumia teisingus ar neteisingus priekaištus, tas atmeta savo išganymą, o kas tai priima su kartėliu ar be jo, tas greitai gaus atleidimą už savo nusidėjimus.
8. Mano sūnau! Jeigu tu pats save atiduosi kentėjimui dėl visokių tau siunčiamų begėdysčių, tai nedaug tau bereikės stengtis dėl palaimintos sielos ramybės.
9. Kaip nestipri ugnis išlydo daug vaško, taip ir maža negarbė dažnai suminkština širdį, ją užlieja lyg medumi ir išnaikina visą jos žiaurumą, kietumą bei nejausmingumą.
10. Priekabiai, pažeminimai ir visokie kitokie menkinimai nuolankaus žmogaus širdyje tampa panašūs į kiečio kartėlį, o pagyros, garbė ir pritarimas – tarsi medus. Tačiau kietis apvalo visokią vidaus nešvarą, o medus paprasčiausiai tik skatina tulžies išsiskyrimą.

Kova su nusivylimu

1. Nusivylimas yra sielos atsipalaidavimas, nesirūpinimas dvasiniais žygdarbiais, nusigręžimas nuo įžado, pasauliečių liaupsintojas, Dievo šmeižėjas – tarsi Dievas būtų negailestingas ir nežmoniškas.
2. Žmogus, kuris yra nuolankus bei paklusnus, nežino, kas yra nusivylimas, ir tokiais savo jausmais daro dvasinę pažangą.
3. Bendras gyvenimas yra nusivylimo priešas, o atsiskyrėliui nusivylimas – nuolatinis sugyventinis, kuris neatsitrauks jį puldamas iki pat mirties. Pamatęs atsiskyrėlio celę nusivylimas nusišypso ir su juo apsigyvena.
4. Gydytojas ligonius lanko rytais, o nusivylimas pasišventusiuosius – apie vidurdienį.
5. Nusivylimas ragina keliauti ir įkyriai siūlo padėti kitiems savo rankų darbo vaisiais. Jis nuoširdžiai kviečia lankyti sergančiuosius, vis primindamas tai, kas pasakyta: „Buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 36). Neatsitraukdamas nusivylimas tvirtina – nueik pas liūdinčiuosius ir silpnus siela; pačiam būnant silpnam jis pataria lankyti silpnuosius.
6. Pradėjusiajam melstis nusivylimas primena apie neatidėliotinus darbus ir visaip įsigudrina mus atitraukti nuo maldos, pasinaudodamas kokiu nors tiesos žodžiu tarsi apynasriu.
7. Kiekviena iš nuodėmingų aistrų yra išstumiama kokia nors dorybe. Tačiau nusivylimas yra kitoks – tai visa apimanti mirtis. Iš visų aštuonių blogio kurstytojų nusivylimo dvasia yra pati sunkiausia.
8. Kai negiedamos psalmės, nusivylimas nepasirodo. Tik baigiantis pamaldoms (kurių metu ima nuobodulys ir snaudulys), akys staiga žvaliai prasiveria.
9. Per nusivylimo dvasios antpuolius aptinkami nuobodulio skleidėjai, ir niekas dėmesingam vienuoliui nesuteikia tiek dvasinių pergalės vainikų, kaip kova su nusivylimu.
10. Verkiantysis, besisielojantis dėl savo nuodėmių nepažįsta nusivylimo.