Projektas "Paribio istorijos"

Slaugos ligoninė – pagalba, kai kitos išeities nėra

Genovaitė Šnurova

Žinau, kad jauni, sveiki žmonės, eidami S. Dariaus ir S. Girėno gatve, net nepagalvoja apie tai, kad visai šalia yra Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, nes jų dar nekankina rimtos sveikatos problemos, jų artimieji dar neguli sunkios ligos patale. Duok Dieve, kad ir negulėtų…
Bet didelė dalis uteniškių (ir ne tik) tikrai žino, kad čia sveikatą stiprina dešimtys žmonių arba (žiūrėkim teisybei į akis) guli tie, kurie nebesitiki pasveikti. Sunkiai pasiligojusiųjų artimieji tvirtina, kad šita ligoninė – kone vienintelis išsigelbėjimas, jei namuose nėra galimybių slaugyti kartais netgi patį brangiausią žmogų.
Mane visada liūdina kai kurių žmonių įsitikinimas, kad čia atvežami žmonės tik numirti. Tikrai ne. Būna, kad neštuvais į šią ligoninę atgabenti ligoniai iš jos išeina savo kojomis. Ir tai ne stebuklas, o čia dirbančiųjų pasiaukojamo darbo rezultatas.
Saulėtą ir maloniai šiltą rugsėjo dieną irgi ėjau pro šalį. Pamačiusi kieme sėdinčius ligonius, į lauką išėjusius su vaikštynėmis, ramentais ar prilaikomus baltais chalatais vilkinčių moterų, nutariau užsukti ir juos pakalbinti. Kieme, saulutės atokaitoje, sėdintys vyrai ir moterys sakė esą labai patenkinti priežiūra, maistu (jei kažko ypatingesnio užsinori, nuperka socialinė darbuotoja), bendrauti nevengiančiu ligoninės kolektyvu. O viena moteris pridūrė, kad čia ne tik slaugos ligoninė, o ir savotiška reabilitacijos įstaiga.
Tai išgirdusi, ir pas direktorę Žanetą Valiulienę užsukau. Radau ją kabinete. Čia ir pasikalbėjome. „Iš viso čia

„Iš viso čia slaugyti galime 80 ligonių, tai tiek ir turime, – sakė direktorė. – Šiemet netgi vasarą jų nesumažėjo (kartais vasarą turėdavome iki 20 laisvų vietų). Laukiančių čia patekti kol kas irgi labai nedaug – gal pora žmonių. Rėmėjai irgi, galima sakyti, nepasikeitė. Labai daug metų mus remia užsienio Katalikų religinė šalpa (JAV), pavieniai užsieniečiai (tai dar vienuolės Doloritos Butkus įdirbis), vienas užsienietis testamentu savo turtą paliko mūsų ligoninei.
Yra daug pacientų, kurie atvažiuoja pas mus tiesiog pastiprinti sveikatos, pasinaudoti mūsų teikiamomis procedūromis. Ligoninėje dirba ergoterapeutė Jūratė Juknienė, bet šiuo metu ji – atostogauja. Ši specialistė padeda pacientams sveikti po insultų, traumų, kitų sunkių ligų. Dirba kineziterapeutė Daiva Veikšrienė, kineziterapijos slaugytoja Lina Surgautienė, fizioterapijos specialistė Roma Šuminienė.
Kadangi iš antrosios pastato dalies jau išsikraustė Mokesčių inspekcijos darbuotojai, tikimės, kad kada nors galėsime plėstis. Sakau „kada nors“ todėl, kad tai pastato daliai reikalingas – ir vidui, ir išorei – remontas, kuriam reikės labai nemažos sumos.
Kol kas tik pasvajojam (nes nėra patalpų ir lėšų) apie druskos kambario, kuris būtų labai reikalingas mūsų ligoniams, įrengimą.
Turime ir tokių ligonių, kurių artimieji pasibaigus nemokamam gydymui (keturiems mėnesiams) neturi sąlygų toliau sunkų ligonį slaugyti namuose, todėl jis lieka pas mus, tik tuomet jau reikia mokėti visą išlaikymo kainą.
Mes džiaugiamės, kai uteniškiai, ypač buvusių mūsų ligonių artimieji, atneša drabužių, buvo atvejis, kai net nebenaują televizorių padovanojo.“
D. Veikšrienė, kineziterapeutė ir bendrosios praktikos slaugytoja, pasakojo: „Kineziterapija – tai gydymas judesiu. Svarbiausia, kad pacientas turi būti aktyvus gydymo proceso dalyvis. Nuo jo motyvacijos pasveikti priklauso gydymo rezultatai.
Kad ir kaip būtų gaila, pirmieji užsiėmimai būna sudėtingi, nes sunku pacientui įrodyti, kad mankšta labai reikalinga jam. Vėliau, kai žmogus pajunta pirmuosius teigiamus rezultatus (pavyzdžiui mažėja skausmai, ima judinti galūnes, dingsta nevalingi judesiai ir kt.), atsiranda noras stengtis pasiekti dar geresnių.
Kineziterapija taikoma po insultų, traumų, sąnarių ligų, onkologinių susirgimų, širdies ir kraujagyslių ligų.
Būtina bendrauti ne tik su pačiu ligoniu, bet ir su jo artimaisiais, kolektyvu. Be asmeninių savybių, tarkime, komunikabilumo, privalu turėti kantrybės, tolerancijos, nuoširdumo. Nors medicinos žinios beprotiškai svarbios, neįdėjus širdies ir meilės darbui, gydymo rezultatas nebus labai geras. Dalykus, kurie mums atrodo suprantami iš pusės žodžio, senoliams turime aiškinti dešimtis kartų, o jie kitą dieną vis tiek jau būna pamiršę. Dažnai iš mūsų ligoniai išvažiuoja neįtikėtinai pasikeitę. Aš labai džiaugiuosi, kad galiu žmogui padėti pasiekti geresnių rezultatų, suteikti galimybę džiaugtis gyvenimu.“
L. Surgautienė – kineziterapijos slaugytoja: „Iš viso medicinos sistemoje dirbu 40 metų, o šioje slaugos ligoninėje – 17. Per tą laiką visko prisižiūrėjau: ir džiaugsmo ašarų pagerėjus sveikatai, ir skausmo ašarų mirus ligoniui, girdėjau ir padėkų, ir kaltinimų. Nieko nepadarysi – toks mūsų darbas. O jį reikia mylėti. Ir mes pavargstam, žinoma. Ne vien fiziškai, bet ir emociškai. Tada vieni kitiems būname ir psichologais, ir terapeutais, ir tuo, ko tą minutę prireikia.“
R. Šuminienė – fizioterapijos specialistė: „Mes dirbame su ligoniais nuo tos minutės, kai jie pas mus patenka, iki kol išlydim namo. Neseniai išgyvenome labai jaudinantį momentą – vaikinas, kuris iškrito iš penkto aukšto, pas mus pateko nevaikštantis. Pabuvęs pas mus mėnesį, pagerėjo tiek, kad išėjo savo kojomis. O dabar mums kažkas pranešė, jog jis jau grįžo į darbą. Po hemoraginio insulto pas mus atvežta visiškai neįgali moteris iš mūsų irgi išėjo savo kojomis.
Žiemą, kai yra daug gulinčių ligonių, ypač sergančių kvėpavimo ligomis, labai padeda inhaliacijos. Tamsiuoju metų laiku ligonius kankina sezoninė depresija, atsirandanti dėl šviesos trūkumo, tada gelbsti antidepresinė lempa. Net personalas ja pasinaudoja, nes ir jie žmonės, kurie pavargsta.
Tokios ligoninės darbuotojai turi turėti specifinių charakterio bruožų, kitaip čia negalėtų dirbti. Kuo save pastipriname? Kartais padeda gera knyga, kino filmas, toks, kai ir pasijuoki, ir paverki. Darbe užsigrūdiname. Nori ar nenori, čia reikia būti geros nuotaikos, nestokoti gero žodžio netgi tada, kai ir mūsų pačių namuose yra rimtų problemų, sunkiai sergančių artimųjų.“
Grįždama susitikau net keletą moterų, einančių aplankyti šioje ligoninėje gulinčių artimųjų. Pakalbinau. Moterys braukė ašaras ir sakė, kad neįsivaizduojančios gyvenimo be šios įstaigos. „Savo motiną keletą mėnesių namuose slaugiau pati, – sakė viena jų. – Kadangi dirbau (jei nedirbčiau, nebūtų iš ko gyventi), iš darbo net keletą kartų per dieną parbėgdavau namo (ačiū ir darbdaviui, ir kolegėms, kurios mane darbe pavaduodavo), nes mamai reikėjo ir vaistus suleisti, ir pavalgydinti. Kadangi kas porą valandų ir naktį turėdavau keltis, pati nulūžau. Sveikata nebeatlaikė.“
Visuomenė sensta. Slaugos poreikis kasdien vis didėja. Todėl net tiems, kurie šiandien jauni ir sveiki, gali tekti prisiminti perfrazuotą posakį, kad negalima atsižadėti lazdos, terbos ir… slaugos ligoninės.