Projektas "Paribio istorijos"

Savižudybė: kaip atpažinti rizikos ženklus ir padėti krizę išgyvnančiam žmogui

Savižudybė – sukrečiantis ir dažnai sunkiai suprantamas įvykis. Nusižudžius žmogui pirmiausia natūraliai kyla klausimas – „kodėl“? O žinojimas, jog žmogus iš prigimties linkęs išlikti gyvu, neleidžia suprasti, kas nutinka, kad jis nusižudė.

Nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis (neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse ir pan.), iš tiesų negalima pasakyti, jog žmogus nusižudė, nes jį paliko mergina, ar dėl to, kad jis neteko darbo. Vienos priežasties privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna. Savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, kai pasiekiama riba, jog žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Tuomet vienintėlis dalykas, apie ką žmogus galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė.

Apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai yra kamuojamas labai prieštaringų jausmų. Jis gali jaustis sutrikęs, vienišas, išsigandęs, liūdnas, bejėgis savo beviltiškoje situacijoje, o vienintelį būdą, kaip to nebejausti, mato savižudybę. Tačiau tuo pačiu metu toks žmogus turi ir noro gyventi, nes dažniausiai jo tikslas – nebejausti, o ne numirti. Svarbu nepamiršti, jog apie savižudybę galvojantis dar nėra nusprendęs mirti, jis jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, tad vienokiais ar kitokiais būdais gali pranešti apie savo mintis.

Pirmiausia apie savižudiškas mintis gali signalizuoti žmogaus pasikeitusi savijauta. Jis gali atrodyti apimtas nevilties, liūdnas, užsisklendęs, pesimistiškas.

Pasikeitusi savijauta gali atsispindėti ir jo elgesyje: jo gali nebedominti anksčiau mėgiama veikla, jis gali atrodyti viskam abejingas, apsileisti ar elgtis rizikingai, lyg jam būtų nebesvarbi jo gyvybė. Kartais apie savižudybę galvojantys žmonės gali imti dalinti savo brangius daiktus, grąžinti skolas ar parašyti testamentą.

Domėjimasis savižudybės būdais bei priemonėmis, ar perdėtas domėjimasis mirties tema taip pat yra vienas iš rizikos ženklų.

Labai svarbu sureaguoti, jei po ilgą laiką trunkančios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga, be jokios svarios priežasties, atrodo daug linksmesnis, žvalesnis – toks pasikeitimas galėjo įvykti todėl, jog žmogus nusprendė nusižudyti, o radęs savo problemų sprendimo būdą jaučia palengvėjimą.

Dažnai galvojantis apie savižudybę tiesiogiai ar netiesiogiai užsimena apie savo mintis. Jis gali prabilti apie gyvenimo beprasmybę, jog nieko nebenori, nebegali taip gyventi, nori, jog viskas baigtųsi. Kartais žmogus gali tiesiai pasakyti, jog ketina nusižudyti, ir net tais atvejais, kai atrodo, jog savižudybe yra manipuliuojama ar taip siekiama atkreipti dėmesį – tai visada yra rizikos ženklas ir į jį būtina reaguoti rimtai. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pasiduoti šantažui. Svarbu pasirūpinti pagalba tam žmogui, tačiau nepamiršti padėti ir sau pasitariant su artimaisiais ar specialistais.

Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę tikriausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, kiekviename mite visuomet yra dalelė tiesos, nors didžiąja dalimi jie ir yra klaidingi. Antra, tokie mitai padeda mums apsisaugoti nuo savo baimių. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo, man ramiau. Tačiau tai yra vienas iš tų klaidingų įsitikinimų, dėl kurių reali savižudybės grėsmė lieka neįvertinta.

Pastebėjus, jog artimasis galvoja apie savižudybę gali būti baisu nežinant, kaip elgtis, kaip galima padėti tokiam žmogui. Dažnai svarstoma, ar verta apie tai paklausti, ar kalbėjimas nepaaštrins situacijos? Atsakymas vienareikšmiškas – tiesiai paklausti ir kalbėti apie savižudybę būtina, nes taip parodomas susirūpinimas ir suteikiama galimybė atvirai apie tai pasipasakoti.

Pirmiausia, kilus bent menkiausiam įtarimui, jog žmogus gali galvoti apie savižudybę, reikia mėginti su juo apie tai pasikalbėti. Nebijok kalbėti atvirai ir nevenk žodžio „savižudybė“. Kartais užtenka tik parodyti, jog žmogus gali su tavimi kalbėti. Galimybė pasidalinti jausmais, atvirai pasipasakoti apie savo jausmus ir mintis, būti išklausytam nesmerkiant ir nemoralizuojant, mažina kančią, kurią jis šiuo metu jaučia. Būtent tai, o ne patarimai ar „stebuklingos frazės“ mažina savižudybės riziką.

Niekuomet nenuvertink žmogaus problemų ir neįrodinėk, koks prastas sprendimas yra savižudybė, nes tuo metu jo problemos yra didžiausios, kokias jam yra tekę išgyventi, o savižudybė atrodo, kaip vienintelis sprendimo būdas. Todėl venk pasakymų, jog „viskas bus gerai“, nes apie savižudybę galvojančiam žmogui atrodo, jog tikrai taip nebus. Tokie pasakymai nuvertina situaciją, žmogus gali pasijusti neišgirstas ir nesuprastas.

Žinojimas apie kito žmogaus savižudiškas mintis gali būti sunki našta, todėl nelaikyk visko paslaptyje – paprašyk pagalbos kitų žmonių, kuriais tu pasitiki. Svarbu padėti, bet taip pat svarbu ir neprisiimti per daug atsakomybės, nes net laiku pastebėjus rizikos ženklus ir suteikus reikiamą pagalbą nėra garantijų, jog žmogus nenusižudys – visgi galutinis sprendimas priklauso tik nuo jo.

Nepamiršk, jog nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis žingsnis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę, link, tačiau toliau gali reikėti profesionalios pagalbos. Išklausęs, parodęs susirūpinimą artimuoju, kuris galvoja apie savižudybę, toliau turėtum jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos, gali padėti tą pagalbą suorganizuoti arba net pasisiūlyti tą žmogų palydėti, taip parodydamas savo palaikymą.

Parengta pagal www.jaunimolinija.lt informaciją