Projektas "Paribio istorijos"

Savaitgalis su vaiko teisių apsaugos specialistais: kraujas, pusantros promilės ir vidury nakties prasidėjusios skyrybos

Rasa Milerytė

Bandymas nusižudyti, pagalbos šauksmas ar nelaimingas atsitikimas? Motina, negalinti pasakyti, kokią mokyklą lanko dukra. Kita motina, gurkšnojanti alkoholį su vyro broliu, kol jo sesuo saugo cerebriniu paralyžiumi sergančią metukų dukrą, o vyras tuo metu užsienyje stengiasi užsidirbti butui. Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai mane vėl pakvietė į budėjimą. Šįkart kartu budėjome pusantros paros: nuo penktadienio 22-os iki sekmadienio 10 valandos. Vis dar buvau įsitikinusi, kad savaitgalį iškvietimų padaugėja, bet pasitvirtino nuolat vaiko teisių apsaugos pareigūnų kartojami žodžiai: neįmanoma prognozuoti, kada kiek skambučių sulauksime. Per pusantros paros sulaukėme tik dviejų skambučių. „Kartais telefonas skamba nesustodamas, o kartais – absoliuti tyla“, – sakė specialistės.

Motina nežinojo, kokią mokyklą lanko dukra

Pirmo skambučio sulaukiame šeštadienį maždaug 17 valandą. Skambutis iš Utenos ligoninės priimamojo – tai neįprasta, paprastai vaiko teisių apsaugos specialistams skambina policijos pareigūnai. Priimamojo darbuotoja pateikia trumpą informaciją: atvežta trylikametė su peilio paliktais sužalojimais dilbyje. Neaišku, ar susižeidė pati, ar buvo užpulta. Priimamajame mergaitės jau neberandame – su mama išėjo namo.

Ją priėmęs ir žaizdą susiuvęs gydytojas mums pasakojo, kad mergaitė teigia parkritusi ant stiklų ir netyčia susižeidusi, tačiau ant riešų esantys savęs žalojimo randai kelia kitą versiją – galimai tai buvo bandymas nusižudyti. Netyčinio susižalojimo versija nelabai tiki ir policijos pareigūnai – pasak jų, jei mergaitė būtų parkritusi ant stiklų, būtų susiplėšiusi arba išsipurvinusi kelnes, tačiau tokių ženklų nėra.

Nuvažiavus į mergaitės namus, pasitinka iškalbingas vaizdas: prie įėjimo į bendrabutį mus pasveikina neblaivus vyriškis su įpusėtu jau turbūt ne pirmu tądien pigaus alaus buteliu. Iškart imu piešti paveikslą, kokie žmonės čia gyvena. Įėjus į vieno kambario butą nuramina bent tai, kad čia nevartojamas alkoholis. Kambarys tvarkingas, bet labai skurdus. Didžiąją kambario dalį užima sofa-lova – vienintelis tokio tipo baldas. vadinasi, trylikametė ne tik neturi asmeninės erdvės, bet net ir lova dalijasi su mama. Iš kampo nedrąsiai dairosi katinas, o kambarys prisigėręs kvapų iš kraiko dėžutės.

Kol viena budėtoja koridoriuje kalbasi su trylikamete, kita lieka pabendrauti su mama. Mama prisipažįsta mačiusi įpjovimų žymes ant dukros riešų, tačiau nepavyko sužinoti, kaip jie atsirado. Pasak motinos, mokykloje, kurią dukra lankė anksčiau, buvo patyčių, tačiau dabar, tikina mama, viskas gerai. Labiausiai sukrečia tai, kad ji negali pasakyti, kokią mokyklą lanko dukra. „Čia kažkur netoli“, – tik tiek.

Grįžusi mergaitė su mama apsikeičia keliomis frazėmis, iš kurių akivaizdu, kad ryšys tarp jų sutrūkinėjęs. Mama, regis, norėtų bendrauti artimiau, tačiau nežino, kaip prieiti, kaip prakalbinti trylikametę. „Ar pasipasakoji mamai?“ – teiraujasi budėtoja. „Ne, o ką tai pakeistų?“ Atsakinėdama į klausimus mergaitė juokiasi, bet juokas atrodo netikras, išmoktas, skirtas aštriems kampams paslėpti.

Dabar mergaitė turi jau kitą paaiškinimą, kaip susižeidė. Eidama namo sutiko tarpusavyje besipešančius jai nepažįstamus berniukus. Vienas jų į kitą metė stiklo šukę, tačiau pataikė į ją. Policijai tai pasakyti esą bijojo, o mamai neprisipažino, nes nėra prasmės.

„Ar tikit šiomis versijomis?“ – klausiu budėtojų, kai išeiname. Korektiškai atsako, kad galėjo nutikti ir taip. Tačiau vėliau, kai važiuosime į kitą iškvietimą, prisipažins: neramu, kad visgi tai galėjo būti mėginimas nusižudyti.

Mergaitei ir jos mamai bus teikiama pagalba.

 „Atsigėriau sidro. Tris butelius“

Kito skambučio sulaukiame šiek tiek po devintos vakaro iš Zarasų rajono. Policija pranešė apie neblaivią motiną ir sergantį mažametį vaiką. Važiuojant budėtojos svarsto veiksmų planą: tikriausiai reikės kviesti greitąją pagalbą, palydėti vaiką į ligoninę. Nuvažiavus paaiškėja, kad medikų pagalbos nereikės. Metų ir kelių mėnesių mergaitė serga cerebriniu paralyžiumi, mama ją ką tik parsivežė iš ligoninės Vilniuje. Daugiau nei pusantros promilės įpūtusi motina bando pasiteisinti: „Tik atsigėriau sidro. Nemeluosiu – tris butelius“, – ir priduria, kad dabar jis jau nebeatrodo toks skanus.

Moteris pasipuošusi – suknelė, nuogos kojos, tad kyla klausimas, ar vakaras apsiribojo tik išgėrimu. Namai ne itin tvarkingi: ant stalo traškučių maišeliai, kelios lėkštės, stalo įrankiai, kambariuose ir koridoriuje mėtosi drabužiai, koridoriuje prie veidrodžio ant gėlės vazono – gražinimosi likučiai – panaudotos depiliacinės juostelės. Žada per savaitgalį susitvarkyti.

Pamažu dėliojasi istorija. Moters sutuoktinis uždarbiauja užsienyje – reikia pinigų daliai buto išsipirkti. Žmona nusprendė atsipalaiduoti ir gėrė su vyro broliu. Dukters priežiūrą patikėjo vyro seseriai. Pavadinkim ją Rita. Tačiau moterys susipyko ir Rita išėjo, o netrukus į namus atvažiavo policijos pareigūnai. Motina dievagojasi išmokusi svarbią pamoką, tik, deja, ne tą, kurią reikėtų: „Dabar žinosiu, kad niekuo negalima pasitikėti, net savais. Pažadėjo prižiūrėti vaiką, bet išėjo. Garantuotai ji ir paskambino policijai. Į tokią nepatogią situaciją pastatė. Esu kalta, kad pasitikėjau. Daugiau niekada niekuo nepasitikėsiu.“

Pokalbio metu mama nepaleidžia iš rankų dukrytės, vis pakalbina ją, pabučiuoja. Sklandžiai atsakinėja į klausimus apie vaiko priežiūrą, žino, kada vaikas eina miegoti, kada pabunda. Akivaizdu, kad myli, nenori prarasti. galbūt šiandienis paslydimas buvo vienkartinis, visgi negalima palikti vaiko su neblaiviu asmeniu. Gal yra giminaičių, kurie mergaitę pasaugotų iki pirmadienio? Seneliai iš mamos pusės mirę, kiti artimieji gyvena toli…

Skambiname vyrui, gal šis ką nors sugalvos. Vos išgirdęs, kokia situacija susiklostė, išreiškia norą pasikabėti su vaiko teisių apsaugos specialistėms, o netrukus randa sprendimą: mergaitę paglobos artimo draugo motina. Žmonos pasiteisinimams, esą dėl visko kalta Rita, vyras negailestingas: „Čia nėra jokios jos kaltės. Pati viską padarei. Tu esi motina, negali išgerti nė lašo“, – griežtai dėsto vyras. Padėtis komplikuojasi: „Dabar tiek dalykų apie tave sužinojau. Grįžtu į Lietuvą ir iškart su tavim skiriuosi.“

Vaiko teisių apsaugos specialistės bando užglaistyti situaciją, pataria prieš aiškinantis santykius nusiraminti, bet griežtas vyro tonas išprovokuoja žmonos nepasitenkinimą. Ką tik buvęs rūpestingas ir besistengiantis dėl šeimos, staiga jis, moters žodžiais, tampa nepatikimas, tik kodėl – neaišku.

Kol laukiame vaiką paglobosiančios kaimynės, mama dar kelis kartus pakartoja, kokia gėda, kad taip nutiko. Tik ir vėl: gėda ne todėl, kad gėrė, o kad buvo užklupta, kad vyras ir kaimynė sužinojo.

Kaimynė pasirodo esanti supratinga ir geranoriška: pamačiusi, kokį stresą išgyvena motina ir kaip į ją tiesia rankas mergytė, sutinka į namus priimti abi. Pažada globoti vaiką iki pirmadienio, kol atvažiuos dieną dirbantys vaiko teisių apsaugos specialistai, pasirašo reikiamus dokumentus.

Budėtojos, kad įsitikintų, jog vaikas pateks į ramią aplinką, užsuka į kaimynės namus. Namai tvarkingi, šilti, jaukūs, tad namo išvykstame ramios. Mama turės visą savaitgalį apsvarstyti įvykį, o pirmadienį atvykę specialistai spręs, kokia pagalba reikalinga šeimai.