Projektas "Paribio istorijos"

Mitai apie įvaikinimą griūva, bet statistikoje tai neatsispindi

Rasa MILERYTĖ

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Irenos Gaigalienės, su įvaikinimu susiję mitai bliūkšta: visuomenė vis labiau pasitiki tarnyba ir supranta, kad įvaikinimo tikslas – patenkinti vaiko interesus. Deja, teigiami nuomonės pokyčiai neatsispindi statistikoje – šiemet Utenos apskrityje įvaikinta mažiau vaikų nei pernai.

Utenos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, šiuo metu įvaikinimo laukia 49 be tėvų globos likę Utenos apskrities vaikai. Daugiausiai įvaikinimo laukiančių vaikų – Anykščių rajone – 23. Per šiuos metus buvo įvaikinti 2 nepilnamečiai: vienas vaikas šeimą rado Lietuvoje, kitas – užsienyje. Praėjusiais metais naujas šeimas rado 11 Utenos apskrities vaikų.

„Statistika byloja, kad šiais metais įvaikinta mažiau vaikų nei pernai. Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko, nesame linkę atmesti sudėtingos šių metų situacijos dėl užklupusios pandemijos ir fakto, kad mažėja be tėvų globos likusių mažamečių vaikų“, – specialistė akcentavo, kad vis daugiau pajėgų sutelkiant į pagalbos teikimą krizes išgyvenančioms šeimoms, daugėja atvejų, kai šeimoms pavyksta išspręsti problemas ir vaikui užtikrinama saugi aplinka biologinėje šeimoje.

Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja sakė besidžiaugianti ne tik tuo, kad šeimos sėkmingai sprendžia problemas, bet ir tuo, jog visuomenės požiūris į įvaikinimą kinta. Įvaikinimo procedūra dabar yra aiškesnė ir paprastesnė, nyksta mitai, esą įvaikinimo procedūros vykdomos neskaidriai ar kad nepaisoma vaiko nuomonės.

„Jeigu vaikas nesutinka būti įvaikintas, jeigu jis turi brolių ir seserų ir šie nesutinka, ir jei matome, kad tokiam sprendimui yra objektyvios priežastys, tas vaikas nėra siūlomas įvaikinti. Vaiko noras – labai svarbu. Jeigu vaikui daugiau nei 10 metų, reikalingas rašytinis sutikimas, jeigu vaikas jaunesnis, bet jau gali išreikšti savo nuomonę, tokiu atveju jis būtinai išklausomas. Sprendimas dėl įvaikinimo priimamas tik išklausius vaiko nuomonę, – tikino I. Gaigalienė. – Be to, pagaliau atsikratome stigmos, kad tėvų globos netekę vaikai paveldi savo tėvų genus, todėl esą sėkmingai užauginti vaiką iš globos namų sunkiai pavyks, teks patirti daugybę išbandymų ir problemų.“

Primename, kad įvaikinti galima ne visus be tėvų globos likusius vaikus. Įvaikinti galima tokį vaiką, kurio biologiniams tėvams (ar turimam vieninteliam iš tėvų) yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, tėvai (arba vienintelis iš tėvų) teisme duoda sutikimą vaiką įvaikinti, kai abu tėvai yra mirę arba nežinomi ir kitais Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Taip pat pasitaiko atvejų, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas. Priimant sprendimą dėl įrašymo į įvaikinamų vaikų sąrašą atsižvelgiama ir į globėjų nuomonę. Jei be tėvų globos likusį vaiką globoja asmenys, kurie susiję artimais ryšiais, jei jį globoja broliai ar seserys, seneliai, kiti artimi giminaičiai, be globėjo sutikimo vaikas nebus įvaikinamas. Visų pirma, tikino I. Gaigalienė, atsižvelgiama į vaiko interesus ir ne įtėviams ieškoma vaiko, o vaikui – šeimos.

I. Gaigalienė sakė, kad tarp laukiančių įvaikinimo daugiau yra vyresnio amžiaus vaikų – 10–17 metų. Galimų įvaikinti mažamečių (iki 3 metų) vaikų skaičius mažėja, praėjusiais metais apskrityje tokių buvo 16, šiemet – 5 vaikai.

„Reikia pažymėti, kad visiškai nepriklausomai nuo amžiaus, vaikai labai laukia įtėvių ir naujų šeimų. Jie nori būti mylimi, jaustis saugūs ir turėti artimą suaugusį žmogų, su kuriuo galėtų užmegzti tvirtus emocinius ryšius, sulaukti palaikymo, pagalbos, supratimo ir gyvenimiškų pamokų apie tarpusavio santykius, pagarbą, buvimą šeimoje“, – sakė specialistė.

Šiuo metu Utenos apskrityje yra 6 šeimos, pasiruošusios įvaikinti vaiką. Šios šeimos jau baigė būsimų įtėvių ir globėjų mokymus ir yra gavusios teigiamas atestuotų specialistų išvadas. Įtėviais pasiruošusios tapti 2 šeimos iš Utenos, 3 šeimos iš Visagino ir 1 – iš Ignalinos.

„Įtėviai dažnai pasakoja, kad vaikas pakeitė ne tik jų, bet ir artimųjų gyvenimus. Esame girdėję istorijų, kai įvaikinti mažyliai tapo visos giminės džiaugsmu ir pasididžiavimu, įnešusiu ne tik naujų patirčių, bet ir suteikusiu pilnatvės jausmą. Džiugu, kai įtėviai pasakoja sulaukę vietos bendruomenės palaikymo ir stebi pasikeitusį aplinkinių požiūrį ne tik į juos, bet ir į įvaikinimą, įvaikintą vaiką. Meile, rūpesčiu ir dėmesiu apsuptas vaikas šiuos jausmus artimiesiems grąžina šimteriopai, svarbu, kad tai suprastų kiekvienas, kurio galvoje ir širdyje užgimsta kad ir tik nedrąsi mintis apie įvaikinimą“, – kalbėjo Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja I. Gaigalienė.