Aistė AUKŠTAKALNYTĖ
„Aš nenoriu gyventi su savo tėvais. Jie šaukia ant manęs, muša, nurodinėja, ką privalau daryti. Jie manęs negerbia, negirdi, ką sakau. Jiems mano nuomonė, jausmai nesvarbu. Tarsi vis dar būčiau mažas vaikas. O man jau keturiolika“, – tokius berniuko žodžius išgirdo vaiko teisių apsaugos specialistai, nuvykę į šeimą. Apie galimai skriaudžiamą vaiką specialistus informavo policija, gavusi pranešimą apie smurtą prieš vaiką: ir fizinį, ir psichologinį.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai tėvų ilgą laiką naudotas fizinis ir psichologinis smurtas, netinkami auklėjimo metodai, asmeninių problemų nepripažinimas, nenoras keistis patiems ir keisti savo aplinką teigiama linkme priverčia vaiką šauktis vaiko teisių apsaugos specialistų pagalbos ir prašyti gyventi atskirai nuo tėvų – giminaičių, suaugusių brolių ar seserų ar kitų emociniais ryšiais susijusių asmenų šeimoje.
Iš pažiūros tvarkingoje šeimoje irgi gali slėptis problemos
Pasak vaiko teisių apsaugos specialistų, priklausomybės alkoholiui neturinčios šeimos dažniausiai gyvena tvarkingai, tačiau tai nereiškia, kad jose tėvai nesusiduria su sunkumais auklėdami vaikus.
„Vienos iš šeimų, su kuria teko dirbti, finansinė padėtis stabili, abu tėvai turi darbus, mėgstamus laisvalaikio užsiėmimus. Atrodo, tokioje šeimoje augančiam vaikui nieko netrūksta. Tačiau tėvai kasdien susiduria su vaiko nepaklusnumu, o tolesnių pokalbių metu paaiškėja, kad vaikas daugiau laiko leidžia draugų, bendraklasių namuose nei savuose. Galiausiai vaikas pareiškia nenorįs gyventi su tėvais. Jis renkasi savo draugo šeimą, – esą ten jaučiasi geriau nei savo biologinėje šeimoje. Tėvai dėl to irgi pyksta, jaučiasi įskaudinti, nežino, ko imtis, kad situacija pasikeistų“, – sako specialistė.
Tėvai ne visuomet linkę pripažinti, kad vaiką auklėjo netinkamai
Mobiliosios komandos specialistė sako, kad tėvai atviresni tampa antro, trečio susitikimo metu. Tada jau drąsiau kalba apie savo netinkamą elgesį su vaiku ir padeda surasti priežastis, kurios nuvedė iki vaiko nenoro gyventi su jais. „Ilgiau bendraujant, tėvai ima pasitikėti specialistais, supranta, kad atvykusio psichologo ar socialinio darbuotojo tikslas – padėti rasti geriausius sprendimus, tinkamus būtent jų šeimai. Labai svarbu, kad tėvai prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus, pavyzdžiui, kad tėvas pakėlė ranką prieš vaiką, o mama – jo neapgynė“, – pasakoja specialistė.
Kai mobiliosios komandos specialistams tenka dirbti su žalingų įpročių neturinčiomis, dirbančiomis, tvarkingai gyvenančiomis šeimomis, paprastai atsiskleidžia kita problema – nuolatinis didelis tėvų darbo krūvis, nuovargis, o to pasekmė – per mažai laiko, dėmesio skiriama augantiems vaikams. „Jeigu tėvai augančiam vaikui ilgą laiką neskiria tinkamo dėmesio glaudžiam emociniam ryšiui sukurti, 12–14 metų sulaukęs vaikas jiems tai parodys probleminiu elgesiu, nepaklusnumu, prašymų neigimu. Kai atšąla ar apskritai nėra sukuriami mamos ir vaiko ar tėvo ir vaiko tarpusavio santykiai, susikalbėti, suprasti vienam kitą tampa beveik neįmanoma“, – sako mobiliosios komandos psichologė.
Pasak psichologės, kol vaikas visai mažas, jis paklūsta tėvams net nesvarstydamas, ar jų prašymas, pageidavimas jam priimtinas, ar ne. Tačiau jeigu tėvai daug dirba, neugdo, neauklėja vaiko, to pasekmės pasimato vaikui tapus paaugliu. Specialistė teigia, kad tuomet vaikas ima gyventi taip, kaip nori: draugauti su kuo nori, daryti tik tai, ką pats mano esant reikalinga, ir net spręsti, ar gyvens su savo tėvais, ar – kitur.
Bendros auklėjimo gairės šeimoje – itin svarbu
Šeimose, kuriose tėvai neturi bendrų vaiko auklėjimo gairių, laikui bėgant kyla sumaištis – vaikas nežino, kokio elgesio, veiksmų iš jo tikimasi.
„Susitikę su tėvais girdime, kad jie neturi kantrybės įkalbinėti, įrodinėti vaikui, jog reikia elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, dabar paruošk pamokas, o tada galėsi susitikti su draugais. Situacija šeimoje išsikreipia – šeimai vadovauti ima ne suaugusieji, o vaikas. Kitaip tariant, tėvai tampa per silpni atlaikyti vaiko manipuliavimą, spaudimą. Ir kas tada įvyksta? Į pagalbą pasitelkiamas fizinis, psichologinis smurtas: vaikui suduodama už kiekvieną nepaklusimą, nuolat priekaištaujama“, – pasakoja psichologė.
Pasak jos, nemotyvuoti tėvai, kurie nepripažįsta asmeninių problemų, nenori keistis patys, nesuteikia vaikui vilčių, kad augti biologinėje šeimoje jam gali būti geriausia. Dėl šių priežasčių laikui bėgant vaiko skauduliai ne tik auga, bet ir verčia priimti sudėtingus sprendimus – bėgti iš šeimos.
Svarbiausia – apibusė pagarba
Kalbėdami apie šeimose susidariusias sudėtingas situacijas, kai vaikai atsisako toliau gyventi su savo tėvais, mobiliosios komandos specialistai teigia, kad neretai sunkumai ištinka esant nepagarbai vienas kitam. Pasak jų, tenka išgirsti vaiką sakant: „Ant manęs rėkia, šaukia, nurodinėja, ką turiu daryti, o ko – negaliu. Juk jeigu manęs gražiai paprašytų kažką padaryti ar padėti namuose – mielai tai ir padaryčiau.“
Tačiau priešinga situacija pateikiama apie kitą grupę (tai gali būti bendraamžių grupė, giminaičių ar draugų šeima), kurioje vaikas jaučiasi gerai, dažnai svečiuojasi. Kodėl? Nes, anot vaiko, čia vyrauja visai kitokia atmosfera: čia kalbamasi, o ne nurodinėjama. „Natūralu, kad kai vaikas patenka į palankią aplinką, kurioje rodoma pagarba jo poreikiams, jausmams, mintims, – jis išsyk pasijunta geriau. Jam skiriamas pozityvus dėmesys padeda vystytis jo intelektiniams gebėjimams, bendravimo ir bendradarbiavimo, emocijų valdymo kompetencijoms, pasitikėjimui savimi. Ir vaikas nenori grįžti į kitokią aplinką“, – patirtimi dalijasi mobiliosios komandos specialistė.
Ką daryti, kai vaikas atsisako gyventi su tėvais, ir kaip jį sugrąžinti į šeimą?
Vaiko teisių apsaugos specialistai ieško geriausio sprendimo, kaip padėti šeimai, kad vaikas ar paauglys norėtų kuo greičiau sugrįžti į namus.
Tokiais atvejais vaiko tėvams teikiama visokeriopa pagalba, pavyzdžiui, psichologo konsultacijos, pozityvios tėvystės mokymai, šeimos terapeuto konsultacijos, kurios padėtų keisti savo elgesį ir susigrąžinti vaiką į šeimą.
„Vaikas tėvams atleisti norės tik tuo atveju, jei matys pokyčius: tėvai nekels rankos prieš jį, nebaus suklydus, galų gale – paklaus, kaip sekėsi mokykloje, su kokiomis mintimis šiandien grįžo. Svarbu, kad šeimos nariai girdėtų vienas kitą: vaikai – tėvus, tėvai – vaikus. Šeimos nario nuomonės išklausymas, artimas bendravimas – tai ir yra pagarba vienas kitam“, – sako vaiko teisių specialistė.
Anot jos, svarbu, kad sudėtingų sprendimų metu, kai vaiko gyvenimas kardinaliai keičiasi, jis neliktų be aplinkinių paramos. Jeigu šalia tokio vaiko nėra artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti jo poreikiais ir saugumu, atidesnį dėmesį ir pagalbą turėtų skirti specialistai. Jie yra reikalingi ne tik vaikui, bet ir problemas sprendžiantiems jo tėvams.
