Projektas "Paribio istorijos"

Gyvenimas šalia sergančiojo psichikos liga: kaip padėti?

Rasa MILERYTĖ

Depresija – viena dažniausių psichikos sveikatos ligų, kuria per gyvenimą nors kartą gali būti sirgę iki 16,9–19 proc. pasaulio žmonių. Neretai žmonės paprasčiausią liūdną nuotaiką apibūdina kaip depresiją, tačiau išties depresija yra įvairių simptomų rinkinys. Sumažėjęs pasitenkinimas anksčiau malonumą teikusiomis veiklomis, nemiga arba padidėjęs mieguistumas, pakitęs kūno svoris, tuštumos, nevilties jausmai, irzlumas, nuovargis, kaltės jausmas – vieni ryškiausių depresijos požymių. Šia liga sergantis žmogus dažnai neturi ne tik noro, bet ir jėgų užsiimti įprasta veikla, jį kankina nepraeinantis noras verkti, asmuo pradeda jaustis nereikalingas, atsiranda mintys apie savižudybę. Nesirgusiems depresija sunku suprasti, kaip jaučiasi sergantis žmogus, todėl dažnai apie ligonį sakoma, kad jis išsigalvoja, neturi ką veikti, kad jam rūpi tik jo paties problemos, kad sergantysis yra savanaudis. Psichikos liga – iššūkis ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.

Artimojo depresija pakeitė gyvenimą
„Kai mama susirgo depresija, visos iki tol buvusios problemos ėmė atrodyti vaikiškos, – pokalbį pradeda Lina. – Mamai 55-eri, kiek tik atsimenu iš vaikystės, ji visada buvo labai stiprus žmogus, daug dirbo, rūpinosi namais. Ji nebuvo toks žmogus, iš kurio tikėtumeisi, kad atsiguls į lovą ir nebenorės keltis. Bet po sunkios ligos mirė tėtis ir po kurio laiko mamai viskas tarsi pasidarė nebesvarbu. Eidavo į darbą, bet savaitgaliais nebeatvažiuodavo į svečius, nebenorėjo, kad mes važiuotume pas ją, nebesidomėjo anūkais. Turim tradiciją – šeimos pietūs kartą per mėnesį. Mama atsisakė vieną kartą, kitą, trečią… Aišku, mes visi supratom, kad tai jau ne gedulas, o liga, ir mama sutiko, kad serga, bet nenorėjo nei eiti pas gydytojus, nei vartoti vaistų, galvojo, kad išsikapstys pati. Kad jai nereiktų būti vienai, išėjau atostogų ir išvažiavau pas ją.“
Toliau Lina pasakoja, kad atsikrausčius pas mamą paaiškėjo, jog viskas kur kas blogiau, nei atrodė iš šalies. Didžiąją laiko dalį ji praleisdavo lovoje, nuolat verkdavo, nebesirūpino savimi, vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kad yra našta artimiesiems ir kad gyventi nėra prasmės. Kad ir kaip Lina stengdavosi prablaškyti mamą – vesdavosi papietauti mieste, suorganizuodavo smagias išvykas į Vilnių, atsiveždavo savo vaikus aplankyti močiutės, naudos iš to nebuvo.
„Pradėjau skaityti knygas apie depresiją, kad geriau suprasčiau, kaip jaučiasi mama. Iš jų sužinojau, kad depresija yra pagydoma ir kad neretais atvejais pats žmogus nemato reikalo gydytis, todėl jo artimieji turi labai pasistengt, kad įkalbėtų kreiptis į medikus, – kiek patylėjusi Lina priduria: – Mama kreiptis pagalbos pasiryžo tik tada, kai paskelbėm ultimatumą – arba gydaisi, arba paliksim tave vieną.“
Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre moteriai buvo pasiūlyta gulti į ligoninę. Ji nenoromis, bet sutiko. „Pagelbėjo tai, kad visi artimieji gyvena Vilniuje, taigi būtų galėję dažnai aplankyti“, – sako Lina. Vaistai, psichologinė pagalba, įvairios terapijos padėjo Linos mamai, dabar ji vėl gyvena visavertį gyvenimą, tačiau tai tik viena istorijos pusė.

Palaikymo reikia ir sergančiųjų artimiesiems
Kai mama sirgo, Linai labiausiai trūko žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai apie tai pasikalbėti. Nors artimieji ir bičiuliai palaikė, linkėjo stiprybės, tačiau Linai buvo akivaizdu, kad jie nenori, o turbūt ir nežino, kaip kalbėti apie depresiją.
Lina atvirauja, kad mamos ligos periodu apleido ir savo šeimą, ir save pačią. „Stengiausi visą laiką būti namie, jei mamai ko nors prireiktų. Ryte atsikeldavau, kad pažadinčiau ją į darbą, nes ji pati neturėdavo jėgų keltis, reikėdavo priverst. Paruošdavau pusryčius, kol jos nebūdavo, skaitydavau apie depresiją, po pietų visas dėmesys vėl mamai. Vis rečiau skambindavau vaikams ir vyrui, nebebuvo laiko rūpintis savo poreikiais“, – prisimena pašnekovė.
Neprireikė daug laiko, kol Lina pajuto pati grimztanti į depresijos duobę. Ėmė kankinti vienatvės ir nevilties jausmai, atrodė, kad visa tai niekada nesibaigs. Nuovargis ir noras pabėgti tapo kasdienybe. Lina neslepia jautusi ir pyktį, kad mama nesirūpina savimi ir tai turi daryti dukra. „Dabar galvoju, kad yra anoniminių alkoholikų draugijos, yra grupės, į kurias renkasi tie, kurių artimieji turi priklausomybių, o ko nors, kur būtų galima ateit pasikalbėt apie depresiją, neradau, nors kaip dabar suprantu, sergančių depresija artimiesiems taip pat reikia pagalbos ir palaikymo“, – mintimis dalijasi Lina.
Ieškodama pagalbos ji kreipėsi į psichologą, ten, kaip pasakoja, sužinojo daug svarbių dalykų, kurių nerado knygose: kad pagalba artimajam turi turėti ribas, kad ligonis turi prisiimti atsakomybę už save, kad negalima nustoti rūpintis savimi. „Iš visų vizitų pas psichologę labiausiai įstrigo žodžiai, kad labai dažnai, kai artimieji suserga baisia liga, žmonės linkę prisiimt visą atsakomybę už juos, o rūpinimasis tampa pasiaukojimu, bet taip neturėtų būti. Psichologė kalbėjo, kad jei nesirūpinsiu savimi, nebeturėsiu jokių pomėgių, tai nebebus iš ko semtis jėgų. Ir dar sakė, kad neturėčiau nuolaidžiaut mamai, nes ji, nors ir serga, yra pati už save atsakinga. Atrodo, elementarūs dalykai, bet tada labai reikėjo, kad kas nors tai pasakytų.“

Kaip pasirūpinti savimi?
Specialistai pripažįsta, kad gyventi su depresija sergančiu asmeniu gali būti itin sunku. Kiekvieną dieną artimieji patiria daugybę sunkių emocijų, tokių kaip pyktis, baimė, kaltė, netgi gėda. Dalis pacientų artimųjų nuolat nerimauja dėl artimojo noro nusižudyti. Dėl artimojo ligos pasikeičia šeimos planai, emocinė atmosfera.
Tyrimai rodo, kad psichinį sutrikimą turinčių asmenų globėjai patiria daugiau emocinių problemų nei besirūpinantieji artimuoju su fizine negalia. Specialistai pastebi, kad įsitraukdami į nuolatinės pagalbos artimajam procesą žmonės dažnai pradeda gyventi svetimą, sergančiojo, gyvenimą. Ilgainiui šeima izoliuojasi nuo draugų, nustoja gyventi socialinį gyvenimą.
Psichikos liga – didelis iššūkis ne tik pacientui, bet ir artimiesiems. Specialistai pataria ligonį prižiūrintiems artimiesiems turėti bent vieną žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis. Jei tokio žmogaus nėra, galima kreiptis į psichologą. Taip pat specialistai pabrėžia, kad reikia suprasti, jog padėti artimajam svarbu, tačiau nereikia pamiršti, kad įtaką ligai daro ir kiti dalykai – vaistai, psichoterapinė pagalba – vien rūpestis ligonio neišgydys. Nereikėtų atsisakyti savo pomėgių, hobių ar veiklos – reguliarus atsitraukimas nuo sunkumų yra būtinas.

image description