Rasa MILERYTĖ
Kiekvienas, išsikapstęs iš alkoholio liūno, pasakys: labiausiai padėjo ne psichologai, ne reabilitacija, o AA – anoniminių alkoholikų susirinkimai ir kiti tą patį patyrę žmonės. Utenoje anoniminiai alkoholikai renkasi kelis kartus per savaitę, susitikę kalbasi apie tai, kas jų gyvenime vyksta dabar, dalijasi prisiminimais apie praeitį. Grupės tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui. Esminė taisyklė – nepatarinėti ir nesmerkti. Mokomasi ne iš patarimų, o iš istorijų. Negalima primetinėti savo nuomonės, atėjusieji neverčiami kalbėti – kartais labai naudinga tik pasiklausyti, žmonės atsiveria tada, kai jaučiasi tam pasiruošę. AA grupės nariai vadovaujasi anonimiškumo principu: niekas, kas pasakyta grupėje, negali būti aptarinėjama už jos ribų su pašaliniais.
Susitikime atvira gyvenimo istorija pasidalino Ainis (vardas pakeistas).
Buvau judrus vaikas – toks, kaip visi. Domėjausi sportu, pats sportavau. Buvo laikas, kai lankiau muzikos mokyklą, bet laikui bėgant supratau, kad sportas labiau leidžia save realizuot. Kažkuriuo gyvenimo momentu man prasidėjo panikos atakos ir gyvenimas pasunkėjo. Ėjau pas gydytojus, vieni sakė, kad simuliuoju, kiti bandė padėti. Įvairių nuomonių buvo, bet esmė ta, kad jaučiausi labai blogai. Savaitgaliais šokiuose su draugais išgerdavau ir supratau, kad išgėręs esu drąsus, nebesijaudinu dėl sveikatos. Alkoholį ėmiau naudoti kaip vaistus. Bendravimo problemų neturėjau, gėriau tam, kad nusiraminčiau. Išgėręs jausdavausi bent kažkiek geriau. Lūžis įvyko, kai patyriau sportinę traumą, nebegalėjau sportuoti, o juk su sportu siejau gyvenimą. Tada išgėrinėjimai padažnėjo. Daugiadienių dar nebūdavo, bet jaučiau, kad su manim kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų. Pradėjau studijuoti. Bet alkoholis niekur nedingo. Rytais reikėdavo „taisyti sveikatą“ ir viskas progresavo. Išgėrinėdamas sugebėjau baigti mokslus. Išgelbėjo tik tai, kad studijos mane nuoširdžiai domino. Susiradau darbą. Bet būdavo, kad užgeriu ir neišeinu darban. Buvau sąžiningas, geras darbuotojas, tik dėl to manęs neišmetė, suteikė sąlygas susitvarkyti. O aš naudojausi tokia situacija, kad atlaidžiai į tai žiūrima, man buvo sudarytos sąlygos gerti. Atsirado problemų santykiuose ir aš nežinojau, kaip jas išgyventi, išjausti be alkoholio. Padedamas alkoholio pragyvendavau sunkiausius laikus ir neįtariau, kad sunkiausi laikai dar tik laukia. Panikos atakos dar labiau viską blogino. Kankino katastrofos nuojauta, atrodydavo, kad tuoj kažkas blogo atsitiks. Dėl alkoholio pykdavausi su drauge. Ji stengėsi mane suprasti, nes ir jos tėtis turėjo bėdų su gėrimu. Emigravau. Radau gerą darbą, pakankamai uždirbdavau, galėjau sau daug leisti. Kartais išgerdavau, bet pavykdavo apskaičiuoti dozes, nepadauginti. Jaučiau atsakomybę: svetima šalis, šalia draugė, jaučiausi atsakingas už mus abu, tai mane stabdė nuo gėrimo. Išgerdavau vakarais po darbo tokį kiekį, kuris leisdavo ryte išeit į darbą. Bet galiausiai visko labai daug prisikaupė, ir aš užgėriau. Grįžau į Lietuvą ir iškart išsiskyrėm. Išsilaižiau žaizdas ir gyvenau toliau. Alkoholizmo apraiškos pasidarė labai aiškios – mačiau, kaip man tai kenkia, ką padariau dėl alkoholio įtakos ir ko nepadariau. Ir tas vaizdas man nelabai patiko. Bet alkoholis buvo stipresnis už mane, nenustojau vartoti. Buvo ilgesni periodai, kai negerdavau, bet kaip taisyklė: kuo ilgesnį laiką buvau blaivus, tuo sunkesni būdavo atkryčiai. Tiek fiziškai, tiek emociškai. Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo pakilt. Būdamas 20–25 neįsivaizdavau savo gyvenimo be alkoholio. Taigi toliau gėriau. Būdamas 27–28 pirmą kartą atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Bet nesupratau, kad patekau čia dėl besaikio gėrimo, galvojau, kad gal dėl panikos atakų, kurios manęs jau 10 metų nebekankino. Buvo baisu – psichiatrinė ligoninė tikrai ne pasivaikščiojimas parke… Išėjęs negėriau maždaug metus. Bet dar nebuvo iki galo pačiam aišku, kad esu alkoholikas. Po to dar kelis kartus gulėjau ligoninėje. Man pasisekdavo – gana greitai iš ten ištrūkdavau. Iš kitų pacientų girdėdavau, kad jie gulėjo mėnesį ar dar ilgiau. Man tai buvo nesuvokiama – mintis, kad mėnesį negalėsiu gerti. Galiausiai eilinį kartą atsidūrus ligoninėje man buvo tiesiai pasakyta, kad esu alkoholikas. Ar norėčiau pamiršti praeitį? Nenorėčiau. Visa tai, kad ir kokie dalykai nutiko, suformavo šiandieninį mane. Jei mano lemti, gyvent su tuo – tebūnie. Padarysiu viską, kas mano jėgoms, kad jausčiausi kuo geriau. Gėriau apie 10 metų. Dabar esu blaivus maždaug pusmetį. Kaip atsidūriau AA? Turėjau draugą iš senų laikų, su kuriuo kartais išgerdavom. Žinojau, kad jis lanko AA, ir paklausiau, ar yra Utenoj, kaip juos rasti. Buvo labai nedrąsu, bet supratau, kad kitos išeities nėra. Alternatyvos – kodavimai, įvairūs šamanizmai, jau buvo išbandyti, ir akivaizdaus ar bent kokio rezultato nemačiau. Taigi su draugu nuėjau į anoniminių alkoholikų susitikimą. Ten pamačiau būrį blaivių žmonių, bet man jie atrodė kažkokie kitokie. Šiandien suprantu, kad jie – tokie pat kaip aš. Likimo broliai ir seserys. Kuriems lemta gyventi ir tvarkytis su šia liga. Iš pradžių man patiko AA idėjos. Ką jie siūlė? Nieko, tik programą, įrankius, kurių pagalba galėčiau gyventi blaiviai. Man viskas tiko, patiko. Ir dabar negaliu pasakyti, ar iki galo suprantu visą esmę. Kai ateidavau, man palengvėdavo. Klausydamasis, ką patyrė kiti, galėdavau palyginti su savo patirtim. Vis dar būdavo, kad išgerdavau ir neateidavau, bet stengiausi kuo dažniau lankyti, nes kitos alternatyvos nemačiau. Ar daugiau niekada negersiu? Negaliu atsakyti. Bet žinau, kad jei bus atkrytis, vėl sugrįšiu čia. Lankau susitikimus, nes tik jie man padeda. Ką žmonėms duoda AA? Naują gyvenimą. Lankyti neprivalai, bet jei manai, kad tau reikia eiti, eik. Jei manai, kad nereikia, neik. Nėra nieko privalomo. Pas mus yra tik pasiūlymas sveikti. Tai daugiau negu šiaip susirinkimai. Tai gyvenimo būdas.
