Demencija – iššūkis ir ligoniui, ir artimiesiems

Rasa MILERYTĖ

De­men­ci­ja yra pro­gre­suo­jan­tis, de­ge­ne­ruo­jan­tis sme­ge­nų sin­dro­mas, pa­lie­čian­tis at­min­tį, mąs­ty­mą, el­ge­sį bei emo­ci­jas. Gydytojas psichiatras Julius Meškelė sako, kad, nors įprastai manoma, jog tai pagyvenusių žmonių liga, iš tiesų tam tikromis jos formomis gali susirgti ir labai jauni žmonės. Be to, ši sunki liga neišvengiamai pakeičia ir ligonio artimųjų gyvenimą.

Higienos įgūdžių praradimas, skurdžios emocijos, atminties pablogėjimas, dėmesio koncentracijos stoka, orientacijos sutrikimas, mąstymo sulėtėjimas, sutrikęs miegas, valios sutrikimai, interesų rato susiaurėjimas, padidėjęs jautrumas – tokius būdingiausius demencijos požymius vardijo gydytojas psichiatras J. Meškelė.

Pasidomėjus, kas gali nulemti šios ligos išsivystymą, specialistas sakė, jog įtaką daro įvairūs fiziniai sutrikimai: kraujagyslių patologija, ilgai negydomas aukštas kraujospūdis, diabetas, hormoninės ligos. Susirgimas gali pasireikšti ir esant įvairioms galvos smegenų ligoms ir pažeidimams. Demencija gali pradėti formuotis po toksinio galvos smegenų pakenkimo, pavyzdžiui, apsinuodijimo alkoholiu ar smalkėmis, taip pat, pasak psichiatro, demencijos atsiradimui įtakos turi galvos smegenų traumos, kai kurie infekciniai susirgimai. Neatmetama ir genetinių faktorių įtaka: nustatyta, kad jei pirmos eilės giminaitis serga demencija, tai tikimybė ja susirgti padidėja 4 kartus. Gydytojas pažymėjo, kad apie šią ligą dar daug ko nežinome, nėra žinomos ir visos ją lemiančios priežastys.

„Demencija paprastai vystosi iš lėto, – pasakojo psichiatras J. Meškelė. – Pirmiausia pradeda skurdėti emocijos, žodynas, žmogus praranda humoro jausmą, tampa dirglus. Pradeda blogėti atmintis, visų pirma žmogus pamiršta tai, ką buvo išmokęs mechaniškai, vėliau jis nebegali įsiminti naujos informacijos. Laikui bėgant ir esant sunkiai ligos formai, žmogus gali nebeprisiminti artimųjų ar savo vardų, nebepažinti artimųjų. Ligai progresuojant, nyksta higienos įpročiai. Žmogus nustoja orientuotis aplinkoje, laike, o galiausiai nebesiorientuoja savyje.“

Pasidomėjus, ar susirgę šia liga žmonės patys kreipiasi į gydytojus, psichiatras sakė, kad tai labai reti atvejai. Dažniausiai demencija susirgę žmonės būna nekritiški, nesupranta, kad serga. Ligos požymius įprastai pirmieji pastebi šalia esantys artimieji.

„Ligoniai nenori pripažinti, kad serga, nenori gerti vaistų, artimieji turi prižiūrėti, kad vaistai būtų geriami reguliariai. Kol liga dar nėra progresavusi, ligonis gali būti iš dalies savarankiškas, tačiau be artimųjų priežiūros jau sunkiai išsiverstų. Kuo labiau liga progresuoja, tuo daugiau pagalbos ir priežiūros žmogui reikia. Pasiekus itin sudėtingą stadiją, jau ne visada artimieji gali pasirūpinti ligoniu. Tada jis guldomas į slaugos ligoninę ar socialinės globos namus“, – komentavo specialistas.

Pasak psichiatro, kuo aukštesnis žmogaus intelektas buvo iki ligos, tuo didesnė geresnio prisitaikymo tikimybė, tačiau kai liga išsivysto, jos sustabdyti nebeįmanoma. Demencijos gydymas yra simptominis, tai reiškia, kad vartojant vaistus simptomai gali išnykti ar sumažėti kelioms savaitėms, mėnesiams ar net metams, bet liga vis vien progresuoja.

Kai artimasis suserga demencija, su didelėmis bėdomis susiduria ir jo šeimos nariai. J. Meškelė sakė, jog tam, kad pasirūpintų artimuoju, dažnai tenka atsisakyti savo laisvalaikio, pomėgių, netgi darbo. Neretai artimieji, išgyvendami didelį stresą ir nerimą, suserga depresija.

Taip pat gydytojas psichiatras pabrėžė, kad pastebėjus pirmuosius simptomus labai svarbu kreiptis į gydytojus, nes negydoma demencija progresuoja daug greičiau.