Projektas "Paribio istorijos"

Asmeninis asistentas – teisė gyventi oriai

Vytautas Kazela

Vakaruose, ypač Skandinavijoje, asmeninis asistentas – gerai žinoma ir įprasta pareigybė. Globos institucijų Švedija atsisakė 2000-aisiais. Ruošiantis tam dar 1994 m. išleistas „Paramos ir paslaugų aktas asmenims, turintiems tam tikrus funkcinius sutrikimus“ aktas. Jis garantavo juridinę teisę į asmeninį asistentą. Žmonės su negalia galėjo gyventi savuose butuose ar nedideliuose grupinio gyvenimo namuose. Ilgalaikiam globos institucijų išlaikymui skirti pinigai atiduoti asmeninio asistento paslaugai užtikrinti. Norėdamas gauti asmeninio asistento paslaugas, asmuo turi gyventi savo būste. Apsistojus grupinio gyvenimo namuose, asistento paslaugų žmogus su negalia negali gauti, nes tai traktuojama kaip maža institucija. Švedijoje yra daugiau negu 20 tūkst. neįgaliųjų, kuriems suteikiama ši paslauga, 60 tūkst. žmonių dirba asmeniniais asistentais. Tam asmuo su negalia gauna tiesiogines išmokas, priklausančias nuo paskirto darbo valandų skaičiaus. Visas lėšas žmogus su negalia gauna iš socialinio draudimo agentūros, jei paslaugų poreikis viršija 20 val. per savaitę. Valandų skaičius nustatomas kas dvejus metus. 2018 metais Lietuvoje pradėta įgyvendinti naujovė – asmeninio asistento pagalba neįgaliesiems. Iki šiol tai buvo bandomieji projektai, finansuojamai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Asmeninis asistentas gali suteikti pagalbą namuose ar viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, toks asistentas gali padėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, padėti nuvykti į reikiamą vietą, pagelbėti bendraujant, tvarkant finansinius išteklius, orientuojantis aplinkoje, organizuojant laisvalaikį ir poilsį, palydėti ir padėti nuvykti į darbo pokalbį, surasti tinkamą transporto priemonę, padėti judėti ten, kur nėra pritaikyta aplinka. Svarbiausias asmeninio asistento uždavinys – ne atlikti veiksmus už neįgalųjį, o atlikti kartu su juo. Bandomųjų projektų metu asmeninę pagalbą gauna asmenys nuo 16 metų, kuriems nustatytas neįgalumo lygis ar 55 proc. ir mažesnis darbingumo lygis. Projektams, susijusiems su asmeninio asistento pagalba, iš viso skirta 5,4 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Nuo 2018 metų iki šių metų pabaigos asmeninio asistento paslauga pasinaudojo apie 1600 neįgaliųjų. 2021 metais asmeninė pagalba dar bus dalinai finansuojama iš ES struktūrinių lėšų vykdant bandomuosius projektus. Kokia padėtis šiuo klausimu Utenoje? Utenos rajono socialinių paslaugų centro direktorė Danguolė Mačionytė sakė, kad asmeninio asistento paslauga, ypač pandemijos metu, yra labai reikalinga. Šiuo metu Utenos rajono socialinių paslaugų centre įdarbinti 3 asmeniniai asistentai. Pasak direktorės Danguolės Mačionytės, ši paslauga būtų labai aktuali ir kaime. Centras galėtų įdarbinti dar bent vieną asmeninį asistentą kaimiškoje vietovėje, pavyzdžiui, Tauragnuose, tačiau nėra norinčių. Už darbą asmeniniam asistentui mokama pagal išdirbtas valandas. Susirinkti didesnį kiekį valandų kaimiškose vietovėse yra sunku, o dirbti už keliasdešimt eurų žmonės nenori. Utenoje veikia ir socialinis taksi, kurio vairuotojas yra ir asmeninis asistentas, bet jis paslaugas teikia tik kelionės metu. VšĮ Nacionalinis Socialinės Integracijos Institutas vadovė Solveiga Ratkevičiūtė teigė, kad žmonėms, išsikvietusiems socialinį taksi, vairuotojas ne tik padeda įlipti ir išlipti, bet ir nuveža į parduotuves, kitas įstaigas, palydi. Ši paslauga jau teikiama 9 miestuose ir rajonuose. 2021 m. šia paslauga galės naudotis dar dviejų rajonų neįgalieji. Kaip sakė VšĮ Nacionalinis Socialinės Integracijos Institutas vadovė, asmeninio asistento paslauga ypač reikalinga šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Dabar vienas iš tėvų arba turi iš viso nedirbti, arba dirbti dalį dienos. O naudodamiesi asmeninio asistento paslaugomis įgauna tam tikrų įgūdžių ir savarankiškumo. Nauja individualizuota pagalba bendruomenėje ypač aktuali dabar, kai pertvarkoma socialinės globos sistema – globos įstaigose gyvenančius neįgaliuosius siekiama apgyvendinti savarankiškai ir sudaryti sąlygas šiems asmenims ir jų šeimoms gauti individualias bendruomenines paslaugas, taip užtikrinant neįgaliųjų savarankiškumo ir pasirinkimo laisvę. Prognozuojama, kad užtikrinus ilgalaikę asmeninę pagalbą į darbus galės grįžti 50–70 proc. neįgaliųjų šeimos narių, kurie iki šiol užsiimdavo namiškio su negalia priežiūra. Taip pat turėtų padidėti ir dirbančių neįgaliųjų skaičius.