Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Vida Garunkštytė: „Pagrindinė bibliotekos misija buvo, yra ir bus šviesti žmogų“

Neseniai vykusios Nacionalinės bibliotekų savaitės proga su Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktore Vida Garunkštyte kalbamės apie tai, kaip biblioteka pasikeitė per 20 metų ir koks yra šiandieninės bibliotekos vaidmuo. Kalbėjosi bibliotekininkė Jurgita Gudelienė.
Šių metų Nacionalinės bibliotekų savaitės šūkis – „Kaip mes pasikeitėme per 20 metų“. Jis mus skatina sustoti, atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kokie mes, bibliotekininkai, buvome ir kokie esame šiandien, ir kokios buvo ir yra mūsų bibliotekos. Direktore, kaip mes pasikeitėme per 20 metų?
Per 20 metų negalėjom nepasikeisti. Virsmas vyko nuo kokių 1997-ųjų iki pat Bilo ir Melindos Geitsų fondo atėjimo į Lietuvą. Tai tas didžiulis virsmas, kai atsirado skaitmeninės paslaugos ir bibliotekininkai tapo neformaliojo švietimo specialistais, netgi mokytojais, vaikų ugdytojais. Ir anksčiau bibliotekose tai buvo, bet nebuvo taip apibrėžta ta veikla. Jeigu lygintume šiandieninę biblioteką su XX a. pabaigos biblioteka, ji yra neatpažįstamai pasikeitusi.
Dirbu bibliotekoje nepadoriai ilgai – 30 metų. Labai gerai atsimenu nepriklausomybės pradžią, kai mes rašinėdavom įvairiausius popierius, kaip reikėtų rekonstruoti biblioteką ir padaryti ją kiek modernesnę. Pagal tuometinius paskaičiavimus, viršijančius visas lubas, tam reikėjo 4 milijonų litų. Tai visokie to meto aukšti viršininkai pasukiodavo pirštą prie smilkinio ir sakydavo, kad aš visiškai nemoku skaičiuoti.
Bet nepraėjo nė 10 metų ir mes pastatėm biblioteką, kuri buvo viena pigiausių Lietuvoje ir kainavo 9 milijonus litų. Ši biblioteka yra mano išsipildžiusi svajonė. Bet dabar, kai bandau lyginti ją su pačiomis moderniausiomis pasaulio bibliotekomis, suprantu, kad visgi negaliu palyginti, nes moderniame pasaulyje per 10 metų viskas pasikeičia ir tos bibliotekos jau yra kur kas modernesnės už mūsiškę. Pastoviausias dalykas bibliotekose yra nepastovumas. Bet pagrindinė bibliotekos misija buvo, yra ir bus šviesti žmogų.
Ką šiandien veikia bibliotekininkas?
Bibliotekininkas irgi yra pasikeitęs. Nesikeičia tik tai, kad jis visada empatiškas ir pasiryžęs padėti, nerūšiuoja žmonių pagal jų statusą visuomenėje. Bibliotekininkui visi žmonės yra lygūs. Tai labai svarbu, nes bibliotekininko misija – dalytis informacija, pasiūlyti žmogui paslaugas, o tai bus galima padaryti tik tada, jei žmogus nebijos prieiti ir klausti. Šiandien dauguma bibliotekininkų ne tik gerai išmano literatūrą, kas vis dar yra svarbu, kad galėtų žmogui patarti, ką skaityti, bet ir gerai išmano technologijas.
Technologijos reikalingos visiems, norintiems neiškristi iš šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Jei nori užsirašyti pas gydytoją, sumokėti mokesčius, pasižiūrėti, kada iš tavo kaimo važiuoja autobusas, tu būtinai turi mokėti naudotis internetu ir išmaniuoju telefonu. Technologijų reikia norint gauti daugelį paslaugų. Pensijas vis dar neša į namus, bet manau, kad netolimoje ateityje šios prabangos neliks. Yra žmonių, kurie sveiki, neturi jokios negalios, gali vaikščioti ir laukia, kada jiems atneš pensiją, bet valstybei tai brangiai kainuoja, todėl atėjo metas naudotis elektroninėmis paslaugomis.
Vyresnius žmones išmokyti naudotis technologijomis – iššūkis, bet tai nėra neįmanoma. Ir tai būtina, norint gyventi kokybišką gyvenimą. Taigi šiandien bibliotekininkas, kaip minėjau, turi gerai išmanyti literatūrą, įvairius informacijos šaltinius, mokėti juos lyginti ir supažindinti žmones su naujomis technologijomis.
Čia mes prieiname prie klausimo apie kompetencijas. Jeigu apibendrintume, kokios, jūsų manymu, kompetencijos turi lemiamą reikšmę šiais laikais?
Manyčiau, kad pačios svarbiausios kompetencijos yra informacinių technologijų išmanymas, kalbų mokėjimas ir noras nuolat mokytis naujų dalykų. Be šių dalykų bibliotekininkas negali padaryti jokių darbų. Gaila, kad Vilniaus universitete neliko klasikinės bibliotekininkystės studijų, nes didžiosios bibliotekos susiduria su iššūkiais ir klasifikuojant knygas, ir komplektuojant fondus. Klasikinis bibliotekininkas labai reikalingas, bet manau, kad gana greitai ši specialybė vėl atsiras.
Norint turėti kokybišką biblioteką, reikia turėti ir tikrų bibliotekininkų. O visi kiti dalykai, tokie kaip informacinių technologijų išmanymas ir kalbų mokėjimas, atsinešami iš mokyklos ir tobulinami visą gyvenimą. Bibliotekininkas idealiu atveju yra ryšys tarp bibliotekos ir vartotojo, tarp naujų technologijų ir vartotojo. Vaikai ne visada gali padėti tėvams, jie gyvena savo gyvenimą, ir tuomet į pagalbą ateina bibliotekininkas.
Šiemet skaičiuojame ir trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus. Ar Lietuvai tapus laisvai padaugėjo laisvės bibliotekose? Kuo galite pasidžiaugti? Galbūt yra dalykų, kurie liūdina?
Bibliotekos dar niekada negyveno taip gerai. Mes galim komplektuot kokias norim knygas, mes galim pirkti ką norim, bet, deja, yra ekonominė cenzūra: turim ribotą kiekį pinigų, ir mes tas knygas turim labai atrinkti, labai gerai žinoti ir iš anotacijos atpažinti, ką mes norim įsigyti. Be abejo, kad padarom klaidų, nes anotacija ne visada apibrėžia knygą, bet tokia yra mūsų kasdienybė. Žinoma, ir fondų atnaujinimui pinigų kiekis labai ribotas. Niekada negalėsim kiekvienos kaimo bibliotekos sukomplektuoti pagal jos poreikius, bet mes turime kilnojamą fondą, kuriame yra pačios skaitomiausios knygos ir jas per pusmetį galima gauti kiekvienoje kaimo bibliotekoje, tik reikia šiek tiek palaukti. Bibliotekos gali užsisakyti kokią nori periodiką, bet tam irgi yra ribotas pinigų kiekis.
Iš įvairių projektų esam sukūrę įvairių paslaugų. Turime 3D spausdintuvus, kurie labai pravertė karantino laikotarpiu – medikams ir socialiniams darbuotojams spausdinome apsauginius skydelius. Deja, technologijos labai greitai sensta, o jų atnaujinimas yra brangus. Biblioteka turi galimybę ieškoti finansavimo savo paslaugoms įvairiuose fonduose ir nuolat tą daro. Per dvejus pastaruosius metus mūsų įgyvendinti projektai leido atnaujinti paslaugas ir padaryti jas labai modernias, ne veltui biblioteka šiemet buvo pripažinta viena geriausių bibliotekų pasaulyje pagal teikiamas elektronines paslaugas.
Yra pasiekimų, bet visada lieka ir nerimas: kas bus toliau? O toliau vėl tas pat – vėl ieškai pinigų, vėl atnaujini pasenusias arba senstančias paslaugas. Sakyčiau, šiuo klausimu netgi atsiranda šiokia tokia rutina. Labai svarbu žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir tai, kas yra geriausia, pamėginti pritaikyti pas save.
Priminsiu, kad šių metų bibliotekų savaitės šūkis akcentuoja pasikeitimą. Kaip jūs manote, kiek biblioteka yra pajėgi keistis?
Biblioteka pajėgi keistis tiek, kiek turi idėjų. Kiek yra žmonių, kurie suburia tas idėjas, jas generuoja, sukuria bendraminčių komandą. O tada jau reikia ieškot pinigų, nes mūsų savininkų – savivaldybės – biudžetas labai ribotas. Todėl ieškai šaltinių ir dažniausiai pavyksta sukurti naujas paslaugas. Svarbiausi idėjų generatoriai yra bibliotekos darbuotojai. Vienas, be žmonių, tikrai nieko nesukursi. Gali turėti idėją, apie ją svaičioti, bet jeigu nebus, kas dirba su ta idėja, kas ją palaiko, kas įgyvendina ir po to netgi išpopuliarina, tada tavo darbas bus nieko vertas.
Jūs daug keliaujate. Esate aplankiusi ne vieną pasaulio biblioteką. Gal buvote savo svajonių bibliotekoje? Kokia ji?
Daug keliavau iki karantino ir kur tik nuvažiuoju, aš vis nueinu į biblioteką, man labai įdomu. Biblioteka, kurią labiausiai norėjau pamatyti, buvo Sietlo viešoji biblioteka Vašingtono valstijoje, JAV. Kai mes projektavome savo biblioteką, su architektais labai daug landžiojom virtualiai po tą biblioteką ir labai daug detalių nusikopijavom. Labai norėjau tą biblioteką pamatyti gyvai ir ji pranoko mano lūkesčius.
Bet pati moderniausia biblioteka yra Odi biblioteka Helsinkyje. Jei ne karantinas, mes tikėjomės į ją patekti, nes gavom finansavimą visos apskrities bibliotekininkų grupelei nuvykti į Helsinkį. Tikiuosi, kad apribojimai bus atšaukti ir šią vasarą dar bus galima įgyvendinti projektą. Toje bibliotekoje yra labai mažai knygų, bet tai nereiškia, kad Helsinkio bibliotekos neturi knygų ar kad žmonės jų neskaito. Jie turi viską, kas išleidžiama Suomijoje ir kas skaitoma pasaulyje. Bet jie turi nepaprastai platų elektroninių paslaugų spektrą, o Odi biblioteka daugiau skirta ne skaitymui, ne mokymuisi, o žmonių bendravimui.
Tai yra bendravimo biblioteka ir tiktas Helsinkio centras. Ji ne tik kad pastatyta pačioje brangiausioje vietoje centre, bet ir skatina žmones bendrauti ir būti kartu, nes tik būdami bendruomenėje, tik bendraudami žmonės kuria idėjas ir netgi, sakyčiau, tvirtina demokratinę visuomenę. Tie dalykai labai svarbūs, į tai įsipaišo ir neformalusis švietimas. Odi biblioteka Helsinkyje yra mano svajonių biblioteka, labai tikiuosi, kad Lietuvoje kada nors irgi bus tokių bibliotekų.
Kalbėdama jau užsiminėte, kad Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje dirbate ne vienus metus. Prašau atsigręžti į prabėgusį laiką: gal galėtumėte išskirti savo svarbiausius nuveiktus darbus šioje bibliotekoje?
Manyčiau, kad pats svarbiausias darbas, ir tikrai ne mano vienos, o didelės grupės bendraminčių, yra šios bibliotekos pastatymas. Nuo svajonės iki jos įgyvendinimo praėjo nemažai laiko. Tada Lietuvos prezidentas buvo valdas Adamkus, kuris atnešė į Lietuvą ne tik amerikietišką tradiciją rengti pobūvius ir taip daryti visuomenę atviresnę, taip pat jis atsinešė amerikietišką supratimą, kas yra viešoji biblioteka, ir tą idėją populiarino ir Vyriausybėje, ir tarp žmonių.
Todėl 2003 metais buvo sukurta Lietuvos viešųjų bibliotekų modernizavimo programa, pagal kurią savivaldybės galėjo teikti prašymus ir gauti didžiulę paramą bibliotekoms statyti. Mūsų biblioteka gavo 70-ies procentų Vyriausybės investicijų fondo paramą bibliotekos statybai. Nors šiandien mūsų biblioteka nebėra tokia moderni, kokia buvo 2008 metais, bet ji vis dar lankoma žmonių.
Ko galėtumėt palinkėti savo kolegoms bibliotekininkams, bibliotekos lankytojams, bendraminčiams ir kitiems žmonėms?
Dabar negalėčiau nepalinkėti sveikatos, tai būtų nemandagu. Šio linkėjimo išsipildymas dar nė vienam žmogui nesukliudė, todėl nuoširdžiai linkiu būti sveikiems ir saugoti save ir kitus. Manyčiau, kad bibliotekininkai, kaip ir visi žmonės visame pasaulyje, dabar gyvens kitaip. Mes jau saugosime sveikatą dirbdami atvirose erdvėse, kai jos atsiras, nes šis virusas ar kitas virusas – jie niekur nedings. Pasaulis buvo per daug atsipalaidavęs. Apsaugos priemonės dabar bus efektyviau ir intensyviau naudojamos.
O bibliotekininkai visada buvo labai kūrybingi, tai ir linkiu kūrybingumo, kad visada turėtų idėjų, keistųsi jomis su bendraminčiais, nebūtinai su bibliotekininkais, nes kartais žmogus iš šono gali pasiūlyti puikių idėjų. Linkiu domėtis, kas vyksta pasaulyje, ir bandyt tas idėjas ar perdirbus, ar net tokias pat adaptuoti savo bendruomenėje ir savo erdvėje. Taip pat linkiu džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis buvo iki karantino.
Pabaigai – užduotis jums. Užbaikite sakinį: „Šiandien biblioteka – tai…“
… Vieta, į kurią tu nori ateiti ir leisti laisvalaikį.