Vytautas Kazela
Trečią kartą ruošiuosi į susitikimą su žinomu tautodailininku Stasiu Karanausku. Pirmasis kartas buvo beveik prieš trisdešimt, antrasis – prieš dvidešimt metų. Dabar jam jau 92-eji. Esu daug galvojęs apie šį žmogų. Nebaigęs net progimnazijos, tačiau galėtų diskutuoti su teologijos ir kitų sričių mokslininkais, dailininkais ir skulptoriais. Trylikos metų apkurtęs, bet girdi sferų muziką. Turėdamas patogesnį gyvenimą mieste ir atradęs save kūryboje, nuo 2001 metų persikelia gyventi į atokų Milašiškių kaimą Molėtų rajone. Čia gyvena ir kuria, o kartu ilgus metus slaugo nuo patalo nepakylančią moterį. Domisi krikščioniškąja religija, biolokacija. Būdamas garbaus amžiaus pirmą kartą išvyksta į Indiją pas avatarą Satja Sai Baba, kuris skelbia visuotinę meilę ir visų pasaulio religijų vienybę, kartu teigdamas, jog sekėjai neturi atsisakyti savosios religijos.
Be ypatingo atidumo visų religijų vienybei ir lygybei, Satja Sai Baba skiria daug dėmesio moterų, ypač motinų, vaidmeniui visuomenėje. Jis teigia, jog motinos kuria visuomenę, ir todėl moko, kad reikia gerbti savo tėvus, ypač motinas. Taip pat jis sako, jog tautos išsivystymo lygį rodo vyraujantis požiūris į moterį. Remdamasi Indijos dvasinio lyderio mokymu, jo organizacija propaguoja penkias pamatines žmogiškąsias vertybes, kurios yra tiesa, teisingas elgesys, gyvenimas pagal prigimtinę tvarką, prievartos nenaudojimas, taikumas, meilė Dievui ir visiems jo kūriniams, ramybė. S. Karanauskas jaunystėje pradėjo piešti, savarankiškai įvaldė aliejinės tapybos techniką. Nuo 1951 m. su savo dailės darbais jis dalyvauja tautodailės parodose. 1951 m. pirmuosius savo kūrinius eksponavo Anykščių rajono liaudies meno parodoje, 1959 m. 10 jo kūrinių buvo eksponuota Lietuvos respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje. Jis surengė nemažai personalinių parodų. Originaliuose jo paveiksluose susipynė realistinės ir fantastinės temos. Pastelinių spalvų drobėse – vaikystės prisiminimai, portretai, gamtos vaizdai. Apie 1958 m. pradėjęs drožinėti medį ir dalyvauti medžio drožėjų seminaruose, S. Karanauskas per trumpą laiką sukūrė per 60 skulptūrėlių. Daugelyje jų buvo įamžinta senojo kaimo buitis, etnografija: „Puodžius Ratkevičius“ (1965), „Kalvis“ (1965), „Sodininkas“ (1965), „Bitininkas“ (1964), „Piemenėlis“ (1967). Kitose išreikšta pašaipa žmonių ydoms: „Molio Motiejus“, „Daugiau nė lašo“, „Šeškaus ašaros“ (1965), „Kukis su Snukiu“ (1982) ar šiaip autoriaus pašmaikštavimai – „Labanoro dūda“ (1970), „Kavarsko vyža“. Vienas pirmųjų Lietuvoje S. Karanauskas nuo 1970 m. pradėjo kurti stogastulpius, kurių šiandien jau bus kelios dešimtys. Jo monumentalūs kūriniai skirti žymių Aukštaitijos krašto žmonių atminimui įamžinti jų tėviškėse: archeologui P. Vilčinskui, rašytojams Jonui Biliūnui, Konstantinui Jasiukaičiui, rašytojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui, poetams Jonui Šiožiniui, Antanui Miškiniui, įspūdingas antkapinis paminklas sukurtas poeto Antano Baranausko įkvėpėjai Karolinai Praniauskaitei. Beveik visi S. Karanausko stogastulpiai buvo užbaigti jo paties išdrožtomis ar nukaldintomis saulėmis, kryžiais, žvaigždėmis, verpstėmis. Skirtingai nuo tradicinio liaudies meno, S. Karanauskas figūras skobia bareljefu iš vientiso ąžuolo kamieno – anksčiau tokį būdą naudojo vienintelis Vincas Svirskis. S. Karanausko kūryba remiasi liaudies meno motyvais, bet joje gausu ir realistinių detalių bei portretinių bruožų. Ateinu į butą, kuriame gyvena senasis skulptorius. Buto duris atidaro S. Karanausko dukra Julija. Ant stalo padėta popieriaus lapų ir rašiklis. Taip mes ir kalbėsimės. Aš ant lapelių rašysiu klausimus, o Stasys atsakinės balsu. Gal kai kada bus sunku suprasti, nes būdamas kurčias jis kartais per daug prislopina balsą. Senasis menininkas ilgai spaudžia ranką ir šypsosi: matai, barzdos nebeturiu? O aš prisimenu, jog pastaraisiais metais matydavau jį žilais plaukais, vešliais žilais antakiais, o smulkus veidas visiškai pradingęs vešlioje baltoje kaip viršukalnių sniegas barzdoje. Dabar į mane žvelgia šiluma spinduliuojantis senukas, kuriam daugiau nei septyniasdešimt penkerių metų neduotum. Nevienodai žmonės sensta. Baltai pavydžiu tiems, kurie sensta gražiai, bet čia, matyt, daugiau priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos. Iš S. Karanausko veido spinduliuoja šviesa ir gerumas. Jo veidas kažkoks sutaurėjęs. Vaikystėje aš taip įsivaizdavau šventuosius. Žinai, sako, mačiau kunigo Petro Markevičiaus albumą. Gerai padaryta. Gerai pažinojau jį. Man atrodo, kad vietoj teptuko tapydamas jis naudojo seno krapylo šerius. Gal todėl ir jo paveikslai tokie… Kaip dabar gyvena Stasys Karanauskas? – rašau ant lapelio. Senasis skulptorius pliaukšteli rankomis: nėra didelio džiaugsmo tokiame amžiuje. Sveikata prastėja. Ir į kaimą vasarai nebesiruošiu – mieste geriau. Šią žiemą reikėjo greitąją kviesti. Čia pagalbą greičiau prisišaukti. Bet aš dar nepasiduodu – kiekvieną vakarą pasiėmęs šiaurietiško ėjimo lazdas išeinu pasivaikščioti. Atsiminimus rašau… Kada pradėjote drožti? Gal tada, kai pirmą kartą paėmiau peilį į rankas. Bebaigdamas drožti visada pirštą įsipjaudavau. Iš pušelių išsukdavau šerdį ir dūdeles dariau. Kai sušlapdavo arba perdžiūdavo – nebegrodavo. Iš žilvičio žievės tokią ilgą dūdą buvau pasidaręs. Paskui birbynes, smuikus ir kankles dariau. Kai pirmą kartą pamačiau išardytą smuiką, supratau, kad ne taip darau. Kanklėmis pavykdavo sugroti nesudėtingas melodijas, kurias iš vaikystės mokėjau. Aš pats tai norėjau dailininku būti. Buvo toks Jonas Ražanskas. Žiūrėjau, kaip jis gruntuoja ir tapo. Tarybiniais metais su juo Šimonių bažnyčios vidų išdažėm. Šv. Jurgio kepurės plunksnas trispalvės spalvomis nudažėme. Dėkingas Leopoldui Surgailiui, kuris man davė tapybos darbų vadovėlį. Taip ir išmokau. Bažnyčioms paveikslus tapiau. Duokiškio bažnyčios stacijas vienas išdažiau. Bet su paveikslais ilgai dirbdavau. O kiek už jį iš žmogaus paimsi? 15 rublių. O skulptūrėles aš droždavau labai greitai. Už jas irgi gaudavau tuos pačius 15 rublių. Kryžius ir stogastulpius pradėjau daryti dirbdamas Utenos kraštotyros muziejuje fotografu. Direktorius labai geras buvo – vieną dieną fotografuoju, kitą dieną stogastulpį tašau. Kas kita stogastulpiai. Kviesdavo mane į seminarus, kūrybines dirbtuves. Mano skulptūros stovi Juodkrantės Raganų kalne (Raganų kalnas – unikalus Juodkrantės medinių skulptūrų parkas po atviru dangumi, kuriame eksponuojama apie 100 Lietuvos tautodailininkų ir menininkų darbų. Vienas lankomiausių Vakarų Lietuvos turizmo objektų – Juodkrantės medžio skulptūrų Raganų kalnas – įkurtas 1981-aisiais ir šiais metais švęs 40 metų jubiliejų. Nors Juodkrantės klimatinės sąlygos nelabai palankios medinėms skulptūroms, bet jos rūpestingai prižiūrimos. Rengiami medžio skulptorių plenerai, kurių metu restauruojamos skulptūros – atnaujinamos skulptūrų detalės, nuvalomos samanos, pašalinami puviniai, impregnuojama mediena. Darbai atliekami Neringos savivaldybės lėšomis – aut.past.), M. K. Čiurlionio kelyje (Čiurlionio kelias – memorialinis medinių skulptūrų ir stogastulpių ansamblis, įrengtas palei plento A4 Vilnius–Varėna–Gardinas atkarpą Varėna–Druskininkai. Ansamblį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga 1975–1976 m. sukūrė Perlojoje stovyklavę 26 tautodailininkai. Vadovas – skulptorius Steponas Šarapovas. Ansamblį sudaro 24 pavieniui ar grupėmis išdėstytos skulptūros ir stogastulpiai, dekoruoti reljefiniais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis (liaudies dainų ir pasakų motyvais, stilizuotais Zodiako ženklais, M. K. Čiurlionio kūrybai artimais įvaizdžiais), polichromine tapyba, ažūrine metalo plastika. Ir dabar važiuojant nuo Varėnos Druskininkų link prie Gabio ežero galima išvysti S. Karanausko ir V. Jaručio skulptūrą „Žaltys Žilvinas“, o prie Randamonių kaimo S. Karanausko stogastulpį „Pavasaris“ – aut. past.). Tada dirbdamas ir pagalvojau, kad mes gražius darbus darom, bet nėra kam mūsų darbų apdainuot. Pradėjau rašyti odes, eilėraščius ir poemas. O mokykloje man literatūra nesisekė – dvejetus už rašinėlius gaudavau. Bet štai per gyvenimą net kelias knygas išleidau. Mano darytų stogastulpių visoje Lietuvoje yra gal netoli šimto. Kryžių tai aš nemėgau daryti. Tai amatininko darbas, o ne kūryba. Gal tik kokius penkis padariau. Sakai, norėtum bent vieną mano kryžių pamatyti? Važiuok į Butėnus. Kaimo gale stovi. Ten netoliese mano gimtasis Šaltinių kaimas ir jo kapinės, kuriose mano tėveliai ilsisi. Ten ir aš greitai atgulsiu… Butėnų kryžius labai ornamentais išpuoštas… Ar dar kokį medinuką padarote dabar? Tai kad nieko. Kai užgeso kažkas manyje, tai ir užgeso. Savo skulptūrėles atidaviau Molėtų etnokosmologijos muziejui. Dar reikia atsiminimus parašyti. Reikia suspėti. Nedaug man liko… Žinau, kad Jūs ilgai blaškėtės ieškodamas Dievo. Koks dabar Jūsų tikėjimas? Krikščionis esu. Tik mano tikėjimas išeina toliau už krikščioniško pasaulio suvokimo ribų. O ar dar turite kokią svajonę? Aš jau 80 metų kurčias. Aš net avataro taip ir neišdrįsau paprašyti, kad man sugrąžintų klausą. Bijojau, kad neištversiu užgriuvusių garsų. Tylos mano galvoje nėra. Kartais joje ima skambėti dieviško grožio muzika. Norėčiau prieš mirtį atgauti klausą – mano anūkas labai gražiai pianinu skambina… O kaip Jums atrodo, kur eina šių dienų pasaulis? Į katastrofą. Mūsų civilizacija kabo kaip ant voratinklio siūlo. Autorius šioje publikacijoje naudojosi ir „Anykštėnų žinyno“ pateikiama informacija.
Autoriaus nuotr.
