Regina Katinaitė-Lumpickienė
Rašytoja
Kalba yra neįkainojamas žmonijos turtas ir paveldas. Todėl vienas iš didžiųjų žmogaus tikslų yra išsaugoti kuo turtingesnę gimtąją kalbą, perduoti jos skambesį, grožį, prasmę savo vaikams ir vaikaičiams tikintis, kad tai tęsis ir tęsis. Kalba – kaip gyvasis vanduo – ji juda, keičiasi, keliauja į pasaulį nešdama žinią apie ja kalbančius, ją kuriančius ir puoselėjančius žmones ir priima į save pasaulio pulsą. Neišvengiamai vyksta globalizacija, kai kurios kalbos niveliuojasi su kitomis, siejasi tarpusavyje arba ir išnyksta. Todėl dar labiau turime siekti, kad mūsų sena ir garsi lietuvių kalba gyventų ir turėtų ateitį. Mokėti kuo daugiau kalbų, taigi ir savąją tarmę, yra pranašumas ir žmogaus kultūros ženklas.
Mūsų kalbą puošia ir turtina tarmės. Lietuvių bendrinė kalba, kaip ir kitos bendrinės Europos kalbos, susidarė tarmių pagrindu. Tarmės yra neišsenkanti lietuvių kalbos versmė, atgaivinanti, praturtinanti žodyną ir neleidžianti pamiršti savasties. Išgryninta kalba yra graži ir taisyklinga, bet atimk iš jos tarmes su žodžių spalvomis, prasmėmis, ir suvoksi, kad kalba neteko labai daug gyvasties. Juk dažnai net kiekvienas kaimas, o ką jau bekalbėti apie kraštą, turi savitą žodį ar jo tarimą, savo intonacinių bei reikšminių niuansų. Su savo gimtosios tarmės pagrindais mes išsibarstome po pasaulį ir, gal to net specialiai nesiekdami, visur pasėjame savo išsaugotą žodį. O pasėjus juk dažnai ir sudygsta… Manau, graži kiekvieno žmogaus misija – prikelti gyvenimui žodžius, tekėjusius protėvių lūpomis, ir perduoti juos ateičiai. Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Smulkiau tarmės skirstomos į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Visa tai yra mūsų kalbos grožis ir turtas. Istorija buvo negailestinga Mažosios Lietuvos tarmėms. O juk šiame senosios XVI–XVII a. lietuvių raštijos lopšyje gyvenę ir dirbę autoriai rašė savo gimtąja tarme. Po Antrojo pasaulinio karo pajūrio krašte beveik neliko vietinių buvusios Mažosios Lietuvos gyventojų, todėl neliko ir vietos tarmėmis kalbančių žmonių. Apie tai labai mažai kalbėta ir rašyta sovietmečiu. Todėl šiandien Mažosios Lietuvos tarmės jau beveik ištrintos iš mūsų istorinės, kultūrinės, kalbinės atminties. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tarmių raida neišvengiama ir jos procesas skausmingas. Išgyvenome ilgą sovietmečio laikotarpį, kai tarmė buvo priešpastatoma bendrinei kalbai, laikoma kažkuo žemesniu, net žmogaus nekultūros ženklu. XXI a. tarmė dažniausiai suvokiama kaip tam tikros gimtosios vietos kalba. Vadinasi, ji siejama ir su tos vietos kilusiais žmonėmis. Dažniausiai tarme dabar šnekamės tik su savo seneliais, tėvais, vaikystės draugais, kaimynais. Bet nuo kiekvieno iš mūsų priklauso tarmių likimas: kaip ir kiek vartosime, kaip saugosime ir populiarinsime. Norėčiau priminti didžiulį rašytojų indėlį į tarmių išsaugojimą iki šios dienos. Kol nebuvo nusistovėjusios bendrinės kalbos, mūsų rašytojai rašė savo tarme. Prisiminkime žemaičių tarme kūrusius Dionizą Pošką, Motiejų Valančių, Simoną Daukantą. O kaip kiekvienam iš mūsų artima Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“, kurią jis sukūrė aukštaičių anykštėnų tarme. Yra daugybė autorių, kurių kūryboje nevengiama tarminių žodžių siekiant ryškiau atspindėti laikotarpį, vietą ar suteikti kūriniui papildomų spalvų. 1904 m. atgauta lietuviška spauda įtvirtino bendrinę kalbą. Ji įsigalėjo ir grožinėje kūryboje. Kartkarčiais rašytojai vis tiek bandė atsigręžti į tarmę. Poezijoje ir prozoje nušvisdavo koks nors vienas ar kitas žodis, atsineštas iš gimtinės. Nesvetimos tarmės ir šių dienų rašytojams. Plačiau, lyg laisvės atodūsis, tarmė kūryboje pasklido tik po Lietuvos atgimimo. Įvairiausiomis formomis – nuo autorinių darbų iki kolektyvinių kūrybinių projektų. Vietos tarmei savo kūryboje suranda rašytojai Vladas Braziūnas, Stasys Birgelis, prof. Viktorija Daujotytė, Romas Sadauskas, Rimantas Kmita, Birutė Jonuškaitė, Justinas Kubilius, literatai Algirdas Svidinskas, Ingrida Kepalaitė, Gaudentas Kurila, Romualdas Šimkūnas ir daugelis kitų. Tarmės puoselėjimui ir sklaidai pasitarnavo 2013-ieji Lietuvoje paskelbti Tarmių metais, o 2015-ieji – Etnografinių regionų metais, kada kaip iš gausybės rago pasipylė įvairiausi renginiai, leidiniai, iniciatyvos. Tarme reikia gyventi, tik tada šiuolaikinėje kūryboje ji organiška, prigimtinė ir natūraliai peržengia amžių slenkstį. Prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia sako: „Svarbiausia – kelti tarmių prestižą, nežiūrėti į jas kaip į kokį kliuvinį šiuolaikiniam gyvenimui ir bendrinei kalbai. Dar labai svarbus tarmiškas meninės kūrybos puoselėjimas, nes rašytojas, kuris moka ir tarmę, ir bendrinę kalbą, gali pasireikšti kaip labai originalus kūrėjas.“ Noriu iš savo gyvenimiškos patirties papasakoti, kuo, mano manymu, tarmė yra svarbi kiekvienam žmogui, kalbai, kodėl ėmiau rašyti tarme. Dažnai susitikimuose, įvairiuose pokalbiuose su skaitytojais, moksleiviais išgirstu šį klausimą. Viskas labai paprasta – tiesiog gimtoji aukštaičių uteniškių tarmė yra neatsiejama nuo mano gyvenimo. Ji yra mano šaknys, įaugusios į žemę, ir mano sparnai, pakylėjantys aukštyn… Ji – mano ryšys su išėjusiais į amžinybę mylimais žmonėmis. Tarmė – tai turtas, kurio neįsigysi, jei neturi. Turėdama ją labai branginu. Man gera ir svarbu kalbėti taip, kaip kalbėjo mano tėvai ir seneliai. Pastaruoju metu visomis tarmėmis šnekama dažniau ir kuriama daugiau, nors anksčiau tuo buvo garsūs tik žemaičiai. Susitikimuose, įvairiuose renginiuose žmonės mane prašo paskaityti būtent tarmiškų eilių. Iki mokyklos laikų kitokios kalbos ir negirdėjau – augau Juknėnų kaime, pas senelius. Tarmiškai šnekėjo visas kaimas. Pritiko man tas dainingas skambesys, turtingas žodynas, prigijo ir sulapojo. Mano močiutė Uršulė kūrė eiles, panašias į liaudies dainas. Tad mano pirmieji išgirsti eilėraščiai buvo melodingi ir tarmiški. Jau pradinėse klasėse ir pati bandžiau kurti kažką panašaus. Bendrinė kalba man visada ėjo kartu su tarme. Dar tais, tarmei nepalankiais sovietiniais laikais, rašydama scenarijus, vesdama renginius, kalbėjau tarme, savo eilėraščių posmus perrašydavau tarmiškai, kūriau naujus, taip ir gulė juodraščiai į stalčių, o žodžiai ėjo pas žmones. Ir rasdavo atgarsį. O tai džiugino ir skatino. Pirmasis rimtas mano kūrybinis darbas tarme buvo Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizacija, kurią 2001 metais pastatė Utenos kultūros centro mėgėjų teatras. Ši inscenizacija, kurią sukūriau paskatinta a. a. režisierės Almos Eigerdienės, man buvo ir įkvėpimas dirbti toliau. Taip gimė pirmoji eilėraščių tarme knyga „Gegutes abrūsėliai“ (2005), po to „Paraič nama“ (2009), „Undeniu, ugniu, žalynais“ (2013), „Tapuolia pūkas aky“ (2018), o dabar ruošiu dar vieną eilėraščių tarme knygą, kuri kitąmet turi ateiti pas skaitytojus. Dažnai žmonės sako, kad tarmiškai skaityti sunku. Todėl prie dviejų knygų („Paraič nama“ ir „Undeniu, ugniu, žalynais“) pridėjau kompaktines plokšteles, kuriose galima išgirsti autentiškai skambančius šių knygų eilėraščius. Esu sukūrusi tarme ir inscenizacijų vaikų, lėlių teatrams bei dainų tekstų. Dabar, ko gero, daugiau visko ir parašau tarme negu bendrine kalba. Labai tikiuosi, kad mano kūryba yra ir švietėjiška. Žinau, kad paskatinau ne vieną žmogų kurti tarme, netgi išleisti knygą. Labai tuo džiaugiuosi. Ir, žinoma, negaliu sutikti su kai kurių netgi didelių autoritetų kalbininkų nuomone, kad tarmės yra seniena, kad jos pasmerktos greitai išnykti. Tikiu ir noriu tikėti, kad mūsų tarmės gyvens tol, kol gyvename mes, mūsų vaikai, anūkai ir tie, kurie ateis po mūsų visų. Gyvens žodinėje ir rašytinėje kūryboje. O gal ir gyvoje šnekoje… Pasistenkime, kad tarmė neišeitų kartu su mumis, o pasakotų apie mūsų gyvenimus ir tada, kai pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs.
