Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Baltos erdvės ir juodų dėmių sąskambiai, arba prasmės geometrija Algirdo Indrašiaus grafikoje

Vytautas Kazela

Kiek metų gyvenu Utenoje, tiek, rodos, ir pažįstu tapytoją, skulptorių, grafiką Algirdą Indrašių. Daugiau nei prieš 20 metų jo gyvenime įvyko dideli lūžiai.

Algirdas sako, kad gyvenime jis du kartus išėjo iš Vyžuonų ir du kartus čia sugrįžo. Iš pradžių, 1952-aisiais, jį, baigusį Vyžuonų mokyklą, sesuo išvežė į Švenčionių pedagoginę mokyklą, kurioje ir pati tuo metu mokėsi. Čia, pamatęs jo tapybos darbus, rašytojas Kazys Saja prikalbino stoti į Dailės institutą. Baigęs, kaip pats sako, buvo ištremtas į Telšius dėstytojauti Telšių taikomosios dailės technikume. Telšiai tuo metu buvo kultūros centras Lietuvoje. Jaunam dailininkui patiko šio miesto žmonių požiūris į kultūrą ir gamtą. Po ketverių metų pirmasis „Utenos trikotažo“ direktorius, pats kilęs iš Telšių, prikalbino jaunąjį dailininką grįžti į gimtinę ir vadovauti modeliavimo biurui. Grįžęs į Uteną, gyveno tai viename, tai kitame bendrabutyje. Galiausiai grįžo pas tėvus į Vyžuonas. Ir taip dešimt metų kasdien važinėjo dirbti į Uteną. „Modeliuodamas apatinį trikotažą prievartavau save, tas darbas mane slėgė. Galiausiai mečiau ir pradėjau dirbti reklamos srityje. Atsirado laiko kūrybai – surengiau metalo, grafikos, tapybos parodas“, – prisiminė A. Indrašius. Paskui sekė bandymas įsitvirtinti Utenoje. Iš pradžių viskas klostėsi gerai – pasistatė kooperatinį butą Utenoje, augino sūnų. Viską sugadino žalingas įprotis. Gal net ne įprotis, o priklausomybė, lydėjusi menininką nuo studijų laikų. Vėlgi jo likimą lėmė grafika. Surengęs grafikos parodą institute, po to buvo persekiojamas, gniuždomas. Iš instituto neišmetė, bet „gyvenimą suėdė“. Šeima sugriuvo, o Algirdas dar kartą grįžo į Vyžuonas. Šį kartą turbūt jau visam laikui… „Istoriniai lūžiai. Atgimimas. Nesugebėjau prisitaikyti. O ir sveikata sušlubavo. Teko pusvelčiui parduoti butą ir grįžti į Vyžuonas. O čia ir tėvų namų nebelikę. Nusipirkau trobą, prikėliau, suremontavau. Gal ir gerai, kad taip įvyko. Atitrūkau nuo draugų, kompanijų. Kai pagalvoju, tos draugystės man nieko nedavė. Visą gyvenimą, matyt, buvau ne savo vietoje. Kai atsidūriau čia, atsigavau vienas gamtoje. Čia daug erdvės – kalnas, ežeras, medžiai, paukščiai“, – tuos laikus prisiminė Algirdas. Dairausi po namus ir matau, kad iš buvusio jo gyvenimo liko tik vienas kitas tapybos, metalo darbas. Dabar jo kūryboje pagrindinę vietą užėmė grafika ir skulptūra. Kodėl taip atsitiko? „Kas buvo tame gyvenime, tas ten ir liko, tačiau to negalima išbraukti. Po 1991 metų Sausio 13-osios tragiškų įvykių Vilniaus parodų rūmuose surengiau grafikos parodą „Lietuva – baimės ir vilties vizija“, skirtą laisvės gynėjams. Ekslibrisus pradėjau kurti 1987 metais, tautinio atgimimo išvakarėse. 1989-aisiais pirmajame tarptautiniame konkurse „Vilnius – metropolis Lithuania“ buvau apdovanotas pirmąja premija. Lenkijoje vykusiame konkurse „Nauji pasiekimai lino graviūroje ir ksilografijoje“ gavau trečiąją premiją ir buvau pakviestas surengti personalinę parodą. Dalyvavau daugiau nei pusšimtyje tarptautinių parodų ir konkursų Lietuvoje ir užsienyje. Tai „Juozui Zikarui–110“, „Vydūnui–125, „Žalgirio mūšiui–580“, „Gediminui–650“, „Skrydis per Atlantą“, „Utenai–735“, „Pirmajai lietuviškai knygai–450“, „Baltijos kelias–89“, „Popiežiui Jonui Pauliui II–80“, „Mikalojaus Daušos Postilei– 400“, „M. K. Čiurlioniui–125“ ir daugelyje kitų, kur pelniau premijų ir diplomų. Čia aš gyvenu sukauptos dvasios laikotarpį. Gal ir gerai, kad aname gyvenime taip ir liko nerealizuotų minčių ir idėjų“, – entuziastingai mintis dėliojo dailininkas. Praėjus gal penketui metų, kartu su poetų grupe apsilankėme dailininko sodyboje-muziejuje. Visur gražu, tvarkinga ir net daržai nuravėti. Šeimininkas džiaugėsi svečiais, juokavo, kalbėjo. Vaišino vyšnių vynu, mielai fotografavosi. „Tai – iškirstų vyšnių vynas. Jau kelinti metai stovi, bet neparagavau“, – su pasididžiavimo gaidele balse kalbėjo Algirdas. Ir aš džiaugiausi. Praėjo gal dar penkeri metai, ir aš vėl išgirdau, kad talentingą dailininką pasivijo senos bėdos. Gal iš nuovargio, gal iš vienatvės. Dar porą kartų nuvažiavau aplankyti, bet nepasikalbėjom.

Ir štai dabar dar kartą atvažiuoju aplankyti menininko. Vartai uždaryti, kieme žolė aukščiau kelių, medinės dažytos skulptūros atsilaupiusiais dažais ir jau pradėjusios pūti. Sodyba atrodo tarsi negyvenama, tik neryškus takelis nuo trobos durų iki vartų išduoda, kad kažkas čia lankosi. Prieinu prie durų ir pro prieangio langelį matau, kad jos iš vidaus, kaip anksčiau sakydavo, „ant kablio“.
Beldžiu į langą. Į prieangį išeina Algirdas ir ilgai žiūri į mane pro langelio stiklą. „Sveikas, Algi, – sakau. – Ar manęs nepažįsti?“ Barkšteli atkabinamas kablys ir prasiveria durys. Algirdo veidas išbalęs, plaukų mažiau, o ir jis visas tarsi sumažėjęs. „Einam į vidų, – sako Algis ir vedasi į svetainę. – Va, taip ir gyvenu.“ Kažkaip nei ugnies nelikę balse, nei pykčio.
„Neseniai iš Santariškių grįžau, širdies stimuliatorių įstatė. Man šiemet aštuoniasdešimt penki sueis. Dvi širdies operacijos, infarktai. O blogiausia – akimis prastai matau. Jokio fizinio darbo negaliu dirbti ir kūryba užsiimti. Viskas nutolo, pradėjo blėsti“, – lyg atspėjęs mano mintis kalba dailininkas. Bandome kalbėti apie grafiką. Algirdas Indrašius kalba tik apie skaudžiausius dalykus – studijas. Grafikos parodą institute ir po to sekusį persekiojimą, bandymus susidoroti. Prisimenu tuos grafikos darbus, publikuotus jo albume. Kažkokia griaunanti energija iš jų ėjo. Gal tai ji ir paleido tą griaunantį mechanizmą, kuris nepagailėjo ir paties dailininko. Sunku buvo išvažiuoti ir palikti jį tokį bejėgiškai vieną, įsibridusį į kiemo žolę… Štai ta sovietinės epochos menininkų karta – mušta, gniuždyta, išeinanti. Dabartiniai, Lietuvos Nepriklausomybės vaikai, to nesupras. Kad suprastum, reikia pačiam tai pereiti.
Tą vakarą manęs laukia dar vienas kažkiek mistiškas sutapimas. Jau visai vakare per mesendžerį gaunu vieno vilniečio draugo žinutę: „Sėdžiu dabar pas vieną skulptorių sodyboje Dzūkijos kaime ir vartau jo tėvo Algirdo Indrašiaus darbų albumą. Radau ir tau skirtą exlibrisą“. Pasirodo, Algirdo Indrašiaus sūnus Saulius gyvena viename Dzūkijos kaime. Jo motina Elvyra – kaimynystėje. Va, taip kartais gyvenime atsitinka…
Ir pabaigai: „Prasmingi, daug pasakantys ekslibrisai, tokie kaip su trimituojančio angelo ir čiulbančio paukščio įvaizdžiu (prof. V. Landsbergiui), su siūlu adatoje (prof. chirurgui V. Sirvydžiui), su išraiškinga žuvimi „Fotojūra“ (klubo vadovui R. Vaitkui) bei monumentalios apvaizdos akies ir dangaus šviesulių kompozicinė interpretacija popiežiaus Jono Pauliaus II ekslibrise, kuris vaizdžiai nusako šios asmenybės didingumą ir svarbą pasauliui. Algirdo Indrašiaus ekslibrisams būdinga detalė – tai baltos erdvės ir juodos dėmės sąskambiai, surastos proporcijos. Daugumoje į juodą foną įrėžtas šriftas atlieka ir tam tikrą dekoratyvinę funkciją. Tai ne tik įrašas, suteikiantis informaciją, bet tartum ornamentas, suminkštinantis juodą dėmę. Stilizuotos figūros dažnai atlieka kažkokį veiksmą: eina, mojuoja, skrenda, plasnoja, sportuoja ir t. t. Tačiau judesiai santūrūs, monumentalūs, atitinkantys pasirinktą stilių, nuotaiką ir temos interpretaciją. Nemažai ekslibrisų sukurta įvairioms progoms, istoriniams įvykiams, buvusioms įžymioms asmenybėms . Ne visi įvardinti, tad tiesioginės ekslibriso paskirties jie negali atlikti. Tai tartum parodinis mažosios grafikos kūrinys, dokumentas apie įvykį ar asmenybę. A. Indrašiaus grafika lietuvių dailės panoramoje užima deramą vietą ir tęsia tradicijas, pradėtas V. Černiauskaitės, V. Jurkūno, A. Kučo, J. Kuzminskio, P. Rauduvės ir kitų vyresnės kartos dailininkų.“ (Alfonsas Čepauskas).