Mūsų gyvenimo spalvos

Pirmoji žvakė

Vytautas KAZELA. Primušk savo vaiką ir kandidatuok į seimą. Kilus skandalui dėl to, kad kaunietė E. Kručinskienė mušė savo vaiką, aš pats bandžiau ieškoti, kaip ją pateisinti: nesuvaldomas vaikas, moteriai trūksta išsilavinimo, socialinių įgūdžių ir t. t. Bet kai pasipylė pranešimai, kad moteris susiruošė į seimą, pasijutau keistai. Dabar manęs jau nenustebintų niekas – net tai, jei rinkimuose į Utenos savivaldybės tarybą kažkuri partija į savo sąrašą pasikviestų autobusų stoties „senbuvius“ su ta moterimi, kuri prašinėja euriuko ir su savimi nešiojasi du popierių prigrūstus polietileninius maišus.
Vargsta su anksčiau minėta šeima ir Kauno savivaldybė, mėgindama ją iškrapštyti iš užimto socialinio būsto. Nors šeima stovi eilėje socialiniam būstui ir jai išimties tvarka siūlomas butas, ponia su šeima niekur kraustytis nenori. Geriau namas arba jo dalis. O siūlomi butai per maži. Šios šeimos neatremiamas argumentas – du auginami vaikai.
Prisimenu savo jaunystę – aš irgi norėjau didesnės šeimos, bet ir žinojau, kad vaikus reikės užauginti ir į mokslus išleisti… Kai nėra atsakomybės jausmo, kai vadovaujamasi principu: davė Dievas dantis, o valdžia duos ir duonos… Sunku ką nors ir pridurti.
Tačiau grįžkime į Uteną. Praėjusį ketvirtadienį posėdžiavusi rajono savivaldybės taryba vienbalsiai pritarė apčiuopiamam materialiniam į Uteną atvykstančių dirbti ir gyventi gydytojų skatinimui. Manau, kad tai reikalingiausias ir svarbiausias sprendimas jeigu ne per dešimt, tai bent jau per penkerius pastaruosius metus. Realu, kad šis sprendimas padės pritraukti trūkstamų specialybių gydytojus į mūsų rajoną, o mums nereikės važinėti į Vilnių ar Panevėžį.
Mane maloniai nustebino europarlamentarės Aušros Maldeikienės atkirtis kitam visuomenės nuomonės formuotojui. „Aš manau, kad mes turime nuostabų dalyką – parodyti, kad šitoje šalyje žmonės turi empatijos. Mūsų ligos yra sunkokai palyginamos. Taip, man irgi yra vėžys, aš irgi gydausi. Bet visa ta chemoterapija (…) yra kitokia, aš kol kas nematau, dėl ko negalėčiau dirbti nė vienos dienos. Pono S. Skvernelio situacija tikriausiai yra sudėtingesnė, – teigia A. Maldeikienė. – Ką sako katalikų Bažnyčia ir Kristus: „Kiekviename ligonyje tu matai Dievą.“ Ponas A. Tapinas geriau pasirūpintų savo daugeliu dalykų, ką jis ten nusipeza dažnai. Prikišinėti žmogui ligą yra labai negražu.“
Šių dienų žiniasklaidoje mirgėte mirga pranešimų, kad viena ar kita įžymybė susirgo vėžiu. O kiek dar tų, kurių pavardžių niekas nežino, kasdien išgirsta šią mirties nuosprendžiui prilygstančią diagnozę. Pasakysite, kad reikia kovoti ir niekada nenuleisti rankų. O kaip kovoti, jei namuose tik keliasdešimt eurų?! O tai labai brangi liga…
Nelabai palankiai žiūriu į įvairius fondus, tačiau nematau kitos išeities. Valstybė nesiima radikalių pokyčių net šia liga susirgus premjerui. Esu prieš bet kokius naujus mokesčius, bet „vėžio“ mokestį nedvejodamas sutikčiau mokėti. Net ir skurdžiai gyvenantys per metus sukrapštytų šiam reikalui 20–30 eurų. Ir tai būtų gyvybės, solidarumo ar koks nors kitoks mokestis. Iš šių pinigų būtų apmokamos kelionės išlaidos, vaistai ir kt.
Artėja šventinis laikotarpis. Vėl būsime kviečiami aukoti. Vėl aukosime. Mielieji krepšininkai, kiti milijonus uždirbantys žmonės, įkurkite vėžiu sergančių pagalbos fondą, ir jūsų vardai bus aukso raidėmis įrašyti į Lietuvos istoriją.
Praeitą sekmadienį uždegėme pirmąją Advento žvakelę. Nuostabi akimirka, kai tamsą praplėšia šviesa. Nebeliko ir mėnesio iki mūsų Išganytojo Kristaus gimimo. Iki stebuklo gimimo. Neleiskime šio laiko veltui. Apmąstykime, ką darėme ne taip. Atsiprašykime tų, kuriuos įskaudinome. Yra laikas perplėšti audinį ir yra laikas jį susiūti. Apkabinkime savo artimą ir atleiskime jo klaidas. Ir tik tada, kai nėra kitos išeities, išspauskime pūlinį ir gerai išvalykime žaizdą.
Dievas ateina atpirkti mūsų nuodėmių. Niekada nepamirškime, kad Jis yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Mes jam reikalingi gyvi – besikeičiantys ir tobulėjantys. Mūsų gyvenimas ir mūsų atgimimas yra panašus į sėją, kada sėjamam grūdui lemta žemėje supūti, o vietoj jo, Dievo valia, užgimsta naujas negendantis kūnas.
Žmogus turi ne tik materialųjį, bet ir dvasinį kūną. Daug grūdų nesudygsta, nes nukrinta ant akmens ar neišpurentos žemės, daug grūdų sulesa paukščiai, nes tokia yra Jo valia. Tik atrinktieji kūnai bus perkeisti. Ir jiems bus leista išvysti Jo veidą.