Mylėti save

Vytautas KAZELA. Senstant vis daugiau lieka laiko apmąstymams. Mąstai apie praėjusį gyvenimą: daug ką dabar darytum kitaip. Bet nėra ir nebus antro šanso. Dėl to, kas buvo ne taip, gali tik atgailauti. Vartai ir vartai savo gyvenimo kartoteką. Traukioji stalčiukus, į kuriuos sudėliotos nuoskaudos. Nuo pat vaikystės. Kai dabar gerai pagalvoji, visko buvo užtektinai, o labiausiai trūko supratimo, atjautos ir atleidimo. Reikėtų tas korteles sumesti į liepsnojantį židinį. Sudeginti ir pamiršti. Dauguma net nesupranta, kad labiausiai pjauna mūsų gyvenimus ne svetimųjų prakeiksmai, blogi palinkėjimai, o nuosavas pyktis ir nuoskaudos. Viskas į paviršių išlenda ligų ir nelaimių pavidalu.
Kodėl lietuviai tokia nelaiminga tauta? Tik skundai ir liejamos ašaros. Pavydas kitam – jaunesniam, gražesniam, turtingesniam, sėkmingesniam. Bloga valdžia, švietimo, socialinės apsaugos sistema. Nedoras kaimynas, despotas viršininkas. Per daug lyja arba per dažnos sausros. Mūsų tėvai ir seneliai tris kartus daugiau dirbo ir tris kartus daugiau vargo, bet neaimanavo ir neverkė. Išvykdami į tolimas šalis užsidirbti pinigų su savimi pasiimdavo lietuviškos žemės žiupsnelį. Jiems nė į galvą neateidavo keikti savo tautos ar savo tėvynės. O kaip dabar? Keikiančių daugiau negu mylinčių. Prisimenu, kaip keikė mus kai kurie išeivijos poetai. Kad parsidavėm, kolaboravom ir t. t. Aš tada galvodavau – o kas tau trukdė likti su savo tauta? Kaip liko Antanas Miškinis, kuris vėliau su tokiais pačiais lietuviais ėjo į tremtį, lagerius. Arba Bronius Krivickas, kuris su šautuvu rankose išėjo į mišką ginti Lietuvos, puikiai suprasdamas, kad ant aukuro deda savo talentą, savo jaunystę, savo gyvenimą. Bet tikras poetas visą laiką turi būti su savo tauta, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge. Kaip ir kunigai, kurie liko su savo tikinčiaisiais, buvo persekiojami, kalinami, žudomi. Galėčiau minėti ir minėti tuos šventus žmones. Ne taip jau mums ir nesiseka. Ir mūsų valdžia ne tokia ir bloga. Užėjo pandemija – tvarkomės neblogai. Einame su mažiausiais galimais nuostoliais. Mačiau protesto akciją prie Seimo – suvažiavo su automobiliais, keikė valdžią ir reikalavo nutraukti karantiną. Kokie baisūs veidai! Esą jų biznis žlunga. Suprantu, kad tai „lariokų“ verslininkai, vienos kėdės kavinių savininkai arba pardavinėjantys kinišką niekalą. Kam jau kam, o jiems vargu ar rūpi, kad kažkas dėl to atsisveikins su gyvenimu. Dar pasijuoks: seniai pakratė kojas. Arba štai anądien žiūriu Ministro Pirmininko spaudos konferenciją – rimti žurnalistai užduoda rimtus klausimus, o štai viena žurnalistė cypiančiu balsu klausia: o kaip ten su jūsų gatvės asfaltavimu? Kiek skyrėte mokesčių mokėtojų pinigų? Premjeras aiškina, kad neskyrė nė vieno euro, kad tai savivaldybės kompetencijoje. O aš galvoju, kad premjeras negyvena mėnulyje ir niekas nesiruošia ten tilto tiesti. Premjeras gyvena gatvėje, kurioje gyvena ir daug kitų žmonių. Kuo jie kalti, kad gyvena toje pačioje gatvėje, kur gyvena Vyriausybės vadovas? Ką, dėl to negalima tiesti asfalto, nuotekų vamzdžio ar vandentiekio?
Trumpam grįžkime prie pradinio klausimo, kodėl mes tokie nelaimingi. O ar nepagalvojate, kad dažniausiai esame kalti patys. Aš nesugebėsiu, aš senas, negražus ir taip toliau. Va taip sau pristatome dirbtinių kliūčių, kurias paskui turime patys ir įveikinėti. Ar ne paprasčiau viską pakeisti į kitą pusę: aš sugebėsiu, aš padarysiu! Ir tada viskas bus kitaip. Yra toks Dievo įsakymas: mylėk savo artimą kaip pats save. Ir kaip tu mylėsi savo artimą, jei savęs nemyli? Negražių žmonių nebūna. Nuvažiuoju į kaimus, kalbuosi su žmonėmis žilais kaip žydinti obelis, raukšlių išvagotais veidais ir jie tokie man gražūs. Supraskime, jei Dievas mus čia laiko, mes esame reikalingi. Ir nesukime sau galvos, kodėl ir kokia prasmė.
Pirmadienį minėjome Medikų dieną. Mano gyvenime jie suvaidino nemažą vaidmenį. Jei ne jie, gal šiandien jau neberašyčiau ir šitų eilučių. Keletą kartų ragavau mirties. Kiti keikia Utenos gydytojus, o mane jie jau ne kartą traukė iš mirties nagų. Gydytojos Audronė Vėlavičienė, Genovaitė Auglytė man visada bus Gydytojos iš didžiosios raidės. Joms Hipokrato priesaika nėra tik žodžių rinkinys. Ne Dievas siunčia ligas už mūsų nuodėmes. Jis mūsų nebaudžia ligomis. Tai mes patys jas prisišaukiame. Dievas duoda mums gydytojus, kad gydytų mūsų kūnus. Vadinasi, jie yra Dievo pašauktieji. Yra žmonės, kurie pagal profesiją yra gydytojai, bet yra ir Dievo pašaukti Gydytojai. Ir tik Dievo pašauktieji gali daryti stebuklus. Aš laimingas, kad sutikau tokius. Už juos aš meldžiuosi ir jiems lenkiuosi.
O gydytojų, kaip ir visose kitose profesijose, yra visokių. Prisimenu, kai prieš penkiolika metų mane paralyžuotomis rankomis ir kojomis atvežė į Vilnių, paguldė į mirtininkų palatą – lova šalia lovos, iš viso gal 12. Vienas rėkia, kitas meldžiasi, trečias už pastatomos širmos miršta. Į jokias kalbas dėl perkėlimo į kitą palatą niekas nesileidžia: jo būklė sunki. Ir tik kai susipratome ir žmona apdalino skyriaus vedėją ir gydytoją dovanėlėmis, būklė per pusvalandį pagerėjo ir mane perkėlė į šviesią, erdvią palatą su 3 kaimynais. Po to, ką patyriau, pasijutau lyg sanatorijoje. Tiesa, toje pačioje ligoninėje, tik jau kitame skyriuje, sutikau gydytoją, kuri ne tik atsisakė dovanų, bet ir darė stebuklus. Ten buvo ir seselė iš Mosėdžio, kuri vietoj priklausančių 30 minučių su manimi dirbo po 3 ir daugiau valandų. Aš jos klausiau: kodėl vargstate tiek su manimi, juk jums tiek nepriklauso? O ji atsakė paprastai: kai matau, kad žmogus dantimis kabinasi į gyvenimą, noriu jam padėti. Gal todėl aš jau daugiau nei dešimt metų gyvenu visavertį gyvenimą, važiuoju į keliones, kopiu į kalnus. Man jūsų chalatai spindi viršukalnių sniego baltumu.
Karantino sąlygos švelninamos. Atidaromi akropoliai, megos. Tik vienas gydytojas, profesorius Saulius Čaplinskas, viešai įvardino to kainą.
Jis sakė, kad karantinas buvo įvestas tam, kad būtų sustabdyta pirmoji koronaviruso plitimo banga ir kad žmonės suprastų, kas tai per bėda, kad reikia keisti savo elgseną, įprasti gyventi pasikeitusiomis sąlygomis. Reikėjo laiko, kad pasiruoštų įvairios tarnybos, medikai, nes neišvengiamai bus koronavirusu sergančių sunkių ligonių. Pavyko pasiekti tai, kad ne tik pasikeitė elgesys, bet ir koronaviruso atvejų turime mažiau. Vis dėlto patyręs specialistas prognozuoja, kad sušvelninus karantiną bus neišvengiamai daugiau naujų susirgimų. Dalis žmonių nieko nepasimokė ir nesuprato – jie nesielgs saugiai. Todėl turėsime išaugusį naujų susirgimų skaičių.
Negaliu nepritarti ir anksčiau mano nelabai mėgtam sveikatos apsaugos ministrui: „Jaučiu tam tikras nuotaikas ir socialiniuose tinkluose, ir bendrai. Noriu priminti, kad karantinas dar nėra atšauktas, pavojus iš mūsų gyvenimo niekur nėra dingęs. Noriu kreiptis į tuos, kurie yra rizikos grupėje. Jūs tikrai jokiais būdais neturėtumėte atsipalaiduoti ir pradėti lankytis viešose vietose, skubėti į parduotuves. Situacija nors ir gerėja, bet išlieka grėsminga. Šalys, kurios atsipalaiduoja, stebi tam tikrus pablogėjimus, tad nebūkime tokia šalis, kuri neatsakingai besielgdama sugriaus viską, ką padarėme. Bet tam tikra prasme mes turėsime prisitaikyti prie šiek tiek kitos realybės. Tol, kol nebus sukurti arba vaistai, arba vakcina, ir kol nežinosim, kokiam laikui susiformuoja imunitetas ir kaip jis susiformuoja, nes šiandien dar tas atsakymas nėra gautas, turėsime prisitaikyti, suprasti, kad didelių susibūrimų reikės vengti ilgą laiką. Bet tai nereiškia, kad žmonės amžinai turės sėdėti namuose. Ypatingas dėmesys turės būti skiriamas vyresnio amžiaus gyventojams, tą daro ir kitos šalys.“
Ir dar apie ką nutylima arba kalbama puse lūpų. Gali būti, kad daug jaunų stiprių organizmų yra užkrato nešiotojai. Patys to nežinodami ir nejausdami simptomų, gali užkrėsti šimtus.
Nekeikime ir Vyriausybės, kad pradėjo mažinti karantino ribojimus. Ji patyrė didžiulį spaudimą. Kas garsiausiai rėkia ir keikia Vyriausybę? Tie, kurie miega ant pinigų maišų. Tie, kurie turi jų prisikrovę trims gyvenimams į priekį. Neužmirškime ir to, kad esame maža neturtinga šalis. Kad mūsų naudingos iškasenos yra ne nafta, dujos ar kokie nors brangieji metalai. Mūsų iškasenos – žvyras, smėlis ir molis. O didžiausias mūsų turtas – protas ir rankos. Pandemija smogė ir mūsų ekonomikai. Dėkui Dievui, kad dabartinė Vyriausybė nenuėjo diržų veržimosi keliu, kaip tai buvo padaryta praėjusios ekonominės krizės metu, o bando skatinti vartojimą.
Kas dar? Mielieji, aš jus beveik visus pažįstu. Bent jau iš veidų. Ir visus jus myliu. Man bus skaudu kitais metais nesusitikti gatvėje. Sako, kada medį nukerta, lieka duobė danguje, o netekus žmogaus atsiveria tuštuma širdyje. Jūs esate išmintingi, turite daug gyvenimo patirties, kuri mums visiems reikalinga. Saugokite save ir mylėkite. Gyvenimas labai gražus. Triūskite, jei norite, savo daržuose ir darželiuose, o sėklų vaikai ar kaimynai nupirks. Apkabinu.