Vytautas Kazela
Prisipažinsiu, kad savo apžvalgas rašau sekmadieniais. Šis sekmadienis pagal krikščionių kalendorių yra Verbų sekmadienis, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Toks tikėjimas būdingas ir lietuvių tautai. Prisimenu, mama grįžusi iš bažnyčios perliedavo verbos puokštele mūsų, vaikų, nugaras sakydama: ne aš plaku, verba plaka! Neskaudžiai, bet jei pašventintoje puokštelėje būdavo kadagio šakelė, jo spygliukai oi kaip pakutendavo ploną vaiko odelę! Dabar ir oda storesnė, ir prie plakimo pripratau. Ne tik per Verbų sekmadienį. Man gaila tik laiko, kurį su gyvenimiška patirtimi galėčiau atiduoti žmonėms, o ne atsakinėti į melagingus skundus. Man gaila ir tų institucijų darbuotojų laiko, kurį jie praleidžia tirdami bailių nepasirašytus skundus. Šiuo karantino laikotarpiu, kai net ore jauti tvyrančią įtampą, jiems ir šiaip tenka didžiulis krūvis. Aš gerai žinau, kas tuos skundus rašo, bet tebūnie tai jų sąžinės reikalas. Ir šis mano lengvas nuliejimas žilvičio rykštele ar kadagio šakele tebus palinkėjimas dvasinės sveikatos, lengvas prisnūdusios sąžinės žadinimas.
Berods, balandžio pirmąją minėjome didaus mūsų poeto Marcelijaus Martinaičio gimtadienį. O jis yra pasakęs, kad atėjo laikas, kai už žodį reikės atsakyti kaip už daiktą.
Karantino laikotarpis pridengė mūsų veidus kaukėmis, bet atidengė mūsų vidų. Berods, balandžio pirmąją minėjome didaus mūsų poeto Marcelijaus Martinaičio gimtadienį. O jis yra pasakęs, kad atėjo laikas, kai už žodį reikės atsakyti kaip už daiktą. Seniau žodis buvo svarbiau už daiktą, nes yra pasakyta: „Pradžioje buvo žodis.“ Žodis turėjo didžią galią. Jis galėjo mirusį prikelti. Prisimenu mūsų Viešpaties žodžius: „Lozoriau, kelkis!“ Šiandien šie žodžiai skamba mums. Todėl žodis yra labai svarbus. Ir jei Dievo valia kaukėmis pridengiamos mūsų lūpos, tai reiškia, jog Dievas nori, kad mes patylėtume. Galbūt Jam, kaip ir ne vienam iš mūsų, iki gyvo kaulo įgriso politinės ir visokios kitokios rietenos. Gal ir pasikartosiu: šiandien Lietuvoje turi būti viena partija, šiandien Lietuvoje visi turi dirbti ranka rankon, petys į petį. Tik taip mes galime išlikti kaip Valstybė, išlikti kaip Tauta.
Važinėdamas po Europą daugelyje centrinių miesto aikščių mačiau šimtmečius išlikusius gėdos narvus. Į juos talpindavo nusikaltėlius. Nes tais laikais viešas pasmerkimas buvo kur kas didesnė bausmė nei fizinės bausmės, laisvės suvaržymas.
Važinėdamas po Europą daugelyje centrinių miesto aikščių mačiau šimtmečius išlikusius gėdos narvus. Į juos talpindavo nusikaltėlius. Nes tais laikais viešas pasmerkimas buvo kur kas didesnė bausmė nei fizinės bausmės, laisvės suvaržymas. Kaip dabar jie būtų reikalingi mums! Ką pirmąjį sodinčiau į gėdos narvą? Vyrą, sugrįžusi iš Italijos ir koronos virusu apkrėtusį šeimą. Apsilankiusį kaimo parduotuvėje, kuri po jo apsilankymo buvo uždaryta, o to kaimo žmonės priversti važiuoti pirkti maisto į kitų kaimų ir rajono centro parduotuves. Matote, kokias pasekmes atnešė neatsakingumas. O kaip bus, jei kas nors iš šeimos mirs? Tokiam žmogui vertėtų visą likusį gyvenimą vaikščioti su užrašu ant krūtinės. Nenoriu sakyti, koks jis turėtų būti. Pernelyg šiurpiai tai nuskambėtų šių dienų fone. O kiek tokių potencialių žudikų vaikščiojo per šias tris savaites po Lietuvą. Ir negali nepritarti iš premjero lūpų išsprūdusiems žodžiams… Kalbinau patyrusį mediką. Jo nuomone, šiuo metu vienas dalykas blogai, kad anksčiau baudas už karantino taisyklių nesilaikymą galėjo skirti tik visuomenės sveikatos pareigūnai. Jas skirti turėtų galėti ir jau minėta institucija, ir policija. Tai priverstų darančius pažeidimus žmones susimąstyti. Baudos už saviizoliacijos ir karantino pažeidimus turėtų būti tūkstantinės, nes tai daro valstybei milžinišką žalą. Rašant šią apžvalgą pasiekė žinia, kad pataisos priimtos ir policijos pareigūnams suteikta tokia teisė. Yra ir pirmieji nubaustieji. Yra vienas patikrintas dalykas: lietuviams supratingumas greičiausiai ateina per piniginę. Antra kategorija, kuri turėtų patekti į gėdos narvą, yra mūsų išrinktieji, kurie taip ir nesugebėjo priimti Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisų, siūlančių pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose karantino sąlygomis dirbantiems medikams mokėti 50–100 proc. dydžio priedus. Tai, mano supratimu, labai realūs skaičiai. Kalbėjausi su medikais: jie tokį pasiūlymą vertina teigiamai. Sutinku, kad jie verti daugiau, bet supraskime ir tai, kad Lietuva yra nedidelė ir ne ypatingai turtinga šalis. 90 procentų Lietuvos gyventojų miega po viena antklode – per stipriai patrauksi, antklodė plyš arba bus nutraukta nuo kitų žmonių.
Antra kategorija, kuri turėtų patekti į gėdos narvą, yra mūsų išrinktieji, kurie taip ir nesugebėjo priimti Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisų, siūlančių pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose karantino sąlygomis dirbantiems medikams mokėti 50–100 proc. dydžio priedus.
Dar viena kategorija, kuri turėtų būti pasodinta į šį, tegu ir simbolinį, gėdos narvą, tie, kurie lobsta iš mus visus užklupusios nelaimės. Mūsų kraštietė, mūsų gerasis angelas Ina Marčiulionytė pasidalino nuotrauka, kuria dalinasi Kinijoje gyvenantys lietuviai. Nuotrauka iš vieno Lietuvos prekybos centro. Etiketė rėkte rėkia: „Veido kaukės, pakuotėje 50 vienetų, tik 44,99 euro!“ Savo facebook paskyroje diplomatė rašo: „Va tokia nuotrauka su pasibaisėjimu dalijasi Kinijos lietuviai. „Norfa“ atsakė, patys galit susiskaičiuoti. Daug kas rašė ir apie kitur parduodamas kaukes panašiomis kainomis… Lieku prie nuomonės, kad tokios prekės nelaimės metu jokiu būdu negali būti pasipelnymo šaltinis.“ Šiomis dienomis pranešta, kad Europos Taryba priėmė įstatymų pataisas ir panaikino muitus iš trečiųjų šalių įvežamoms su pandemija susijusioms prekėms. Dar viena žinia: viena moteris patikrino užsienyje pagaminto rankų dezinfekcinio skysčio stiprumą. Pagal reikalavimus šis skystis negali būti silpnesnis nei 70 procentų, o pamatavus paaiškėjo, kad jo stiprumas tik 53 procentai. Ponai prekybininkai, yra pasakyta, kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę. Sakote, kad netikite Dievu. Jūsų reikalas. Bet žinokite, kad mirties valandą pradings jūsų rūmai, jachtos, lėktuvai. Žemė jus priims tokiomis pat sąlygomis kaip ir iš jūsų išmestų prekių konteinerių besimaitinusį vargetą. Turiu omenyje prekybos tinklų savininkus. Eiliniai prekybos centrų darbuotojai verti didžiausios pagarbos. Kai jūs plėšiate iš žmonių primygę koja paskutinį eurą, eilinės Utenos moterys siuva apsaugines kaukes ir dovanoja jas net nepažįstamiems. Visame pasaulyje dėl koronaviruso pandemijos jaučiamas plaučių ventiliacijos aparatų trūkumas.
Ponai prekybininkai, yra pasakyta, kad greičia kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę. Sakote, kad netikite Dievu. Jūsų reikalas. Bet žinokite, kad mirties valandą pradings jūsų rūmai, jachtos, lėktuvai. Žemė jus priims tokiomis pat sąlygomis kaip ir iš jūsų išmestų prekių konteinerių besimaitinusį vargetą.
Jauni lietuvių mokslininkai sumąstė, kaip greitai ir nebrangiai gaminti kad ir nesudėtingesnius plaučių ventiliacijos aparatus ir dovanoti juos medikams. Tai padėtų susirgusiems išgyventi. Apie jokią prekybą jie nenori net girdėti. Arba bibliotekų darbuotojos, kurios gamina rėmelius apsauginiams skydeliams. Nulenkime galvas prieš juos. Jie visi verti pagarbos. Teatlygina jiems Dievas. Ir Jis jiems atlygins. Juk yra pasakęs, kad amžinieji turtai kraunami danguje, o ne žemėje.
Dabar apie žmones, save vadinančius visuomenės nuomonės formuotojais. Iki šiol nebuvau pernelyg didelis Andriaus Tapino gerbėjas, tačiau jo veiksmai pandemijos metu privertė iš esmės pakeisti nuomonę. Kitos „žvaigždės“ ir toliau uoliai dirba tiems, kurie jiems moka. Pliauškia apie demokratijos pažeidinėjimus.
Tokiomis karo lauko sąlygomis viešoji erdvė ir informacijos srautai turėtų būti valdomi, ir Prezidento dekretu tai galima būtų padaryti, bet, matote, kai kas nesuvokia, kad žmogaus gyvybė yra didesnė vertybė už saviraiškos laisvę.“
Kad neatrodyčiau neobjektyvus kalbėdamas apie mūsų cechą, t. y. žiniasklaidą, pasitelksiu rašytojo Liudviko Jakimavičiaus nuomonę: „Komentatorių mes turime per akis. Tiesiog perteklius įvairias nuomones reiškiančių, burnojančių, putojančių, panikuojančių Panikovskių. Tokiomis karo lauko sąlygomis viešoji erdvė ir informacijos srautai turėtų būti valdomi, ir Prezidento dekretu tai galima būtų padaryti, bet, matote, kai kas nesuvokia, kad žmogaus gyvybė yra didesnė vertybė už saviraiškos laisvę.“
Ką galima bepridurti? Nieko. Gal tik kad kovo 7-osios ryte koronavirusu jau buvo apsikrėtę per 800 žmonių, 8 pasveiko ir 15 žmonių mirė. Sako, kadaginė verba gera ne tik per nugarą sušerti, bet ir gerai naikina mikrobus ir visokius kitus nematomus piktybinius organizmus. Taigi – po verbą jums į rankas. Nesirkite!
