Vytautas Kazela
Ši savaitė – Vėlinių savaitė. Kad ir kur bevažiuotum per Lietuvą, net ir mažos kaimo kapinaitės pilnos žmonių. Grėbia lapus, gėles sodina. Jau ir žvakeles uždega. Niekas nežino, kaip bus Visų Šventųjų ar Vėlinių dienomis. Galėsim ar negalėsim per Vėlinies savo artimiesiems žvakelę uždegti… Tokie dabar laikai. Praeitą savaitgalį važiuodamas į Druskininkus nutariau Prienų rajone apžiūrėti Pelikonių piliakalnį su gyvenviete. Iki Pelikonių važiuoju mišku. Piliakalnis stūkso Nemuno dešiniajame krante (dabar Kauno marių tvenkinys), santakoje su Juodija buvusioje kalvoje. Didžiąją jo dalį dar XIX a. nuplovė Nemunas, liko tik status 5 m aukščio, 35 m ilgio jo rytinis šlaitas. Vakarinis šlaitas palengva eroduoja toliau. Į vakarus nuo piliakalnio, kitapus daubos, 0,9 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 2003 m. Joje rastas iki 1,1 m storio I tūkstantmečio antrojo ketvirčio vidurio kultūrinis sluoksnis su stulpaviete, židiniu, brūkšniuota, grublėta, lygia ir gludinta keramika, titnaginėmis nuoskalomis ir skeltėmis. Senųjų Pelikonių irgi beveik nelikę – stovi namai, apaugę krūmais, įgriuvusiais stogais, juodomis langų akimis. Mirtis čia vaikšto laisvai. O šalia kaimo esančios kapinės pilnos gyvybės! Iš aplinkinių vietovių – Jiezno, Prienų, Birštono – suvažiavę žmonės tvarko artimųjų kapus. Uždegs ir žvakeles. Tik turbūt niekas neuždegs žiburėlio mirusio kaimo vietoje… Dabar galėčiau įsileisti į ilgokus pamąstymus apie gyvenimą ir mirtį, apie atmintį ir gyvųjų ryšį su išėjusiais, bet to nedarysiu. Gal tik pacituosiu jau kelinta diena skambančias eilutes, gal ir netobulai išverstas, bet esmė tokia: pasimelskime už tuos, kurie mus pagimdė, – dar vis čia ir danguj gyvenančius, ir gal tada kada nors vaikai pasimels už mus…
Senųjų Pelikonių irgi beveik nelikę – stovi namai, apaugę krūmais, įgriuvusiais stogais, juodomis langų akimis. Mirtis čia vaikšto laisvai. O šalia kaimo esančios kapinės pilnos gyvybės!
Kalbėti apie mirtį, kai mes visi dabar esame jos akivaizdoje, juolab moralizuoti apie prarastas vertybes būtų gal kiek per žiauru ir neetiška. Visi mes šiuo metu esame tarsi įtraukti į šauktinių sąrašus ir gyvename įtempę klausą. Išgirsi savo ar savo artimųjų pavardes ar liksi nepašauktas? Mirtis laisvai vaikšto mūsų gatvėmis, mūsų miestais. Ir kuo didesnis miestas, tuo ji jaučiasi laisviau. Dabar didelė prabanga gyventi vienkiemyje, valgyti savo užaugintas daržoves, gerti tik ką pamelžtą karvės ar ožkos pieną, čirškinti savo užsiaugintą mėsą. Anksčiau iš tokių daugelis net pasišaipydavo, o dabar beveik visi jiems pavydi. Jau gal dešimt ar net daugiau metų buvo ženklų, kad gamta, o gal Dievas kažkam ruošiasi ar kažkam mus ruošia: jauni žmonės netikėtai palikdavo miestuose turėtus gerai mokamus darbus, parduodavo prabangius būstus, kėlėsi į atokius kaimus ir bandė ten kurtis visam likusiam gyvenimui. Ignalinos ir Kėdainių rajonuose tokių – ištisi kaimai. Dievas ar gamta siuntė mus ženklus, tačiau kuris iš mūsų mokame juos skaityti?
Mirtis laisvai vaikšto mūsų gatvėmis, mūsų miestais. Ir kuo didesnis miestas, tuo ji jaučiasi laisviau. Dabar didelė prabanga gyventi vienkiemyje, valgyti savo užaugintas daržoves, gerti tik ką pamelžtą karvės ar ožkos pieną, čirškinti savo užsiaugintą mėsą.
Regėdamas mūsų tautos nusikalstamą neatsakingumą pandemijos metu aš galvodavau, kad kuo daugiau atsiras persirgusių korona ir nebijančių apie tai kalbėti, tuo greičiau protas sugrįš į mūsų galvas. Ir atsakomybė. Šiandien noriu pasidalyti aktorės Elžbietos Latėnaitės istorija:
Dievas ar gamta siuntė mus ženklus, tačiau kuris iš mūsų mokame juos skaityti?
„Prieš 6 dienas truputį pasėdėjom su šeima. Šiandien gavom 8-tą teigiamą Covid-19 testo atsakymą. Mieliau būčiau rinkusis pagirias. Tas jausmas, kai „8“ – net nereikia paversti, kad matytum begalybę. Šventės metu jautėmės puikiai (jei neskaičiuosim savijautos dėl pokalbių apie 5G ir čipavimą), tuo metu sirgę dar nejautė simptomų, nedėvėjom kaukių, kelis jaunus žmones apsikabinau ir bučiavau (gi pasiilgstam, ane?). Šiuo metu du iš šventės dalyvių guli ligoninėje (senjorė ir vaikas), kiti šeši gydomės namie. Kai nesergi, pandemija užknisa, nes trūksta darbų, socializacijos ir nepatogi kaukė. Kitoje koronos pusėje rūpesčiai kitokie: ar greitoji sutiks atvažiuoti paimti greitai silpstančią močiutę; ar po šešių parų vaikui pagaliau nustos kilti temperatūra iki 39,5C; ar bus vietų ligoninėje; ar aš sirgsiu vieną savaitę ar du mėnesius; kaip neužkrėst namiškių, kurie neserga; kas močiutei į ligoninę nuveš telefono kroviklį ir akinius, jei mes visi sergame izoliacijoje ir t. t. O vietoj to, kad tiesiog džiugiai sau sveiktum lovytėje (kaip po kokio peršalimo), tu nuolat išgyveni dėl klastingo viruso, kas bus tau ir tavo artimiesiems bei visiems, su kuriais turėjai kontaktą. Koronavirusas yra toks tikras, koks tik gali būti. Medikai sako, kad antroji banga bus labai ilga. Nebūkit kaip mes, atidėkit šventes. Pasidalink įrašu. Saugokime vieni kitus.“
Koronavirusas yra toks tikras, koks tik gali būti. Medikai sako, kad antroji banga bus labai ilga.
Štai taip, mielieji! Rinkitės ne giminės balių, o gyvenimą! O jei į atidėtą balių po pandemijos visa giminė susirinks gyva ir sveika, tai bus balius, kurį prisiminsite visą gyvenimą! Gal ir negerai, bet visą laiką savęs klausdavau, kada pradės sirgti mūsų nuomonės formuotojai ir valdžios vyrai, vėlgi tikėdamasis, kad gal tai atves mus į protą, – be pramogų, barų ir restoranų mes tikrai galime gyventi, o jei mirsime, nei pramogų, nei restoranų mums tikrai nereikės. Dabar paskaičiuokime.
Gal ir negerai, bet visą laiką savęs klausdavau, kada pradės sirgti mūsų nuomonės formuotojai ir valdžios vyrai, vėlgi tikėdamasis, kad gal tai atves mus į protą, – be pramogų, barų ir restoranų mes tikrai galime gyventi, o jei mirsime, nei pramogų, nei restoranų mums tikrai nereikės.
Susirgo Andrius Tapinas: „Šiandien atėjo koronaviruso testo rezultatas – teigiamas. Dabar reikia sulaukti NVSC specialistų skambučio (labai įdomu, kada jie paskambins), susidėlioti veiksmų planą pagal protokolus, prisiminti visus, su kuo bendravau, padėkoti Viktorui Uspaskichui. Yra reikalų. Ir, aišku, labai daug klausimų iš karto iškilo – pirmas, ar galima sergant kovidu gerti šnapsą, antras… na, daugiau kaip ir viskas aišku. Tad rytoj vakare būsiu galbūt pirmasis covidinis rinkimų nakties laidos vedėjas. Virtuvėje prie čiaupo. Tikrai įdomūs laikai. Laikykitės ten.“ (Praėjusio šeštadienio žinutė asmeninėje paskyroje.) Galimai sirgo ar serga Viktoras Uspaschik. Tikrai serga Seimo narys Valerijus Simulik. Kontaktai ir Seime, ir Šiauliuose. Priminsiu, kad V. Simulik pateko į antrąjį rinkimų turą. Štai ką Seimo narys rašo savo feisbuko paskyroje: „Gavau atsakymą. Mano koronaviruso testas – teigiamas. Iki paskutinės minutės tikėjausi, kad to nebus. Vyliausi, jog tai tik peršalimas ar kas nors panašaus.
Esu paskambinęs visiems, su kuriais pastaruoju metu bendravau, perspėjau dėl situacijos. Bet kokiu atveju labai noriu pasakyti kelis dalykus. Visų pirma – dar kartą padėkoti visiems už nuoširdų palaikymą, kurio sulaukiau pastarosiomis dienomis. Palaikykite mane ir toliau, jei tik galite. Nebūtinai viešai, komentarais, žinutėmis ar skambučiais. Palaikykite tyliai, kad ir savo mintyse, to pakaks.
Nieko nepadarysi, yra, kaip yra. Gydymo nuo šio viruso, kaip žinia, nėra. Kol kas izoliuojuosi namuose ir lauksiu, kas bus toliau. Kalbėjau su šeimos gydytoja, žinau simptomus, kuriems pasireiškus tikriausiai būčiau vežamas į ligoninę. Kol kas tokių nejaučiu, gal ir nepajusiu. Esu paskambinęs visiems, su kuriais pastaruoju metu bendravau, perspėjau dėl situacijos. Bet kokiu atveju labai noriu pasakyti kelis dalykus. Visų pirma – dar kartą padėkoti visiems už nuoširdų palaikymą, kurio sulaukiau pastarosiomis dienomis. Palaikykite mane ir toliau, jei tik galite. Nebūtinai viešai, komentarais, žinutėmis ar skambučiais. Palaikykite tyliai, kad ir savo mintyse, to pakaks. Ačiū. Ir kitas dalykas: tikrai nenuleisiu rankų ir nepasiduosiu. Aš kovosiu su tuo nelemtu virusu – jį nugalėsiu. Pamatysite. Gyvenime kovoti teko daug. Gali būti, kad ši kova bus pati svarbiausia. Ką gi, juo geriau. Dėl to jaučiu tik dar didesnį norą laimėti. Mano žmona, dukra, kiti šeimos nariai yra tie žmonės, dėl kurių privalau tai padaryti.“ Koronavirusu užsikrėtė Lenkijos prezidentas Andrzej Duda, mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius priverstas izoliuotis po kontakto su koronavirusu užsikrėtusiu Slovėnijos diplomatijos vadovu Anže Logaru.
Gal jau užtenka pavyzdžių? Viena aišku – kovidas tikrai egzistuoja, antra – mes kol kas neturime nei vaistų jam gydyti, nei vakcinos jam išvengti, trečia – prieš kovidą visi lygūs. Nuo jo pasveikti gali ir 90 metų senolė, o mirti jaunas ir stiprus vyras.
Gal jau užtenka pavyzdžių? Viena aišku – kovidas tikrai egzistuoja, antra – mes kol kas neturime nei vaistų jam gydyti, nei vakcinos jam išvengti, trečia – prieš kovidą visi lygūs. Nuo jo pasveikti gali ir 90 metų senolė, o mirti jaunas ir stiprus vyras. Viena, kas mums gali padėti, tai kuo įmanoma mažesnis kontaktavimas su kitais žmonėmis ir, aišku, visos apsaugos priemonės: kaukės, dezinfekciniai skysčiai, rankų plovimas su muilu, saugus atstumas, vengimas masinių žmonių susibūrimo vietų. Neabejotina, kad šios Kalėdos bus vienišos, kad mūsų gimtadieniai nebus tokie triukšmingi kaip iki šiol, bet tai visiškas nulis. Lietuvoje kasdien pasiekiami nauji užsikrėtusiųjų rekordai. Jie sėkmingai peršoka 700 atvejų per parą. Nori tapti garbingu tūkstantuoju, užsikrėtusiu antradienį ar trečiadienį? Tada pirmyn! Lietuvoje nuo koronaviruso jau mire 129 žmonės. Nori būti 150? Irgi pirmyn!
Mes ilgai ir sunkiasi kovojome už savo laisves ir teises. Tačiau niekas mums nesuteikė teisės žudyti kitų. Dėl savo aplaidumo kelti pavojų kitiems. Taip pažeidžiamos ne tik moralės normos, bet ir Visatos įstatymai.
Mes ilgai ir sunkiasi kovojome už savo laisves ir teises. Tačiau niekas mums nesuteikė teisės žudyti kitų. Dėl savo aplaidumo kelti pavojų kitiems. Taip pažeidžiamos ne tik moralės normos, bet ir Visatos įstatymai. Mintyse apkabinu visus. Myliu visus. Saugokite save ir kitus. Mes reikalingi vieni kitiems.
