Mūsų gyvenimo spalvos

Į Tėvo namus

Kas buvo svarbiausia praėjusią savaitę? Tikrai ne vis labiau įsibėgėjanti Seimo rinkimų kampanija ir net ne tikri ar tariami skandalai, o Tėvo diena. Laimingi tie, kurie sekmadienį galėjo ateiti pas jį, prisiglausti, pajusti jo rankas. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų, – tėvas visada tau bus užuovėja, nenusakomas saugumo garantas. Ir nesvarbu, kad jis senas, liguistas, paliegęs.

„Siratos jausmą“ aš pajutau sekmadienį stovėdamas prie jo kapo. Koks jis, tas jausmas? Tai – šaltas vėjo gūsis. Tu stovi atvira krūtine ir žinai, kad niekas tavęs nuo jo neužstos…

Nesvarbu, kad jam pačiam reikia rūpesčio ir globos. Priglundi prie jo krūtinės ir pajunti, kaip nurimsta viso pasaulio vėjai, visos bėdos ir negandos kažkur pasitraukia, o krūtinę užlieja šiluma, sudrėksta akys. Praeitą savaitę kalbėdamasis su savo bendraamžiu išgirdau iš pirmo žvilgsnio keistą frazę: tau gerai – tu dar turi motiną. Ar supranti, ką reiškia būti visišku našlaičiu? Keistas pasirodė man tas jo klausimas vien todėl, kad jį uždavė į septintą savo gyvenimo dešimtmetį įkopęs žmogus. Paskui supratau, kad tavo metai nieko nereiškia, tu visada liksi vaikas, kuriam visada reikės tėvų. Todėl patylėjęs ištariau bičiuliui: suprantu. Tėvo aš nebeturiu jau vos ne ketvirtį amžiaus. Išėjo ganėtinai jaunas – man liko pora metų, kad susilyginčiau su jo pragyventais metais… „Siratos jausmą“ aš pajutau sekmadienį stovėdamas prie jo kapo. Koks jis, tas jausmas? Tai – šaltas vėjo gūsis. Tu stovi atvira krūtine ir žinai, kad niekas tavęs nuo jo neužstos… Tokia jau visų dalia. Tėvai užaugina, paleidžia į gyvenimą, ir tu pradedi kurti savąjį gyvenimą, augini savo vaikus, jiems turi būti užuovėja ir atrama. Bet, kad ir kur tu bebūtum, visada žinai, kad tavęs laukia tėvo namai. Dabar galvoju, kad geras ir labai teisingas mūsų tikėjimas, išsaugantis viltį, – sugrįžti į amžinojo Tėvo namus. Juk mes visada liksime vaikais… Stoviu prie jo kapo ir tik galiu pakartoti prieš porą valandų iš savo vaiko išgirstus žodžius: aš labai tave myliu, tėti, tu man labai reikalingas!

Dabar svarbiausia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus – bandyti atstatyti pandemijos nuniokotą ekonomiką.

Dabar jau galima pereiti prie šios dienos reikalų. Pandemija traukiasi, ir atrodo, kad išeiti iš jos mes sugebėjome su minimaliais nuostoliais. Panašu, kad karantinas bus atšauktas nuo birželio vidurio. Mažėja apribojimų, atsiveria sienos. Ir mes sugrįžtame į normalias gyvenimo vėžes. Dabar svarbiausia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus – bandyti atstatyti pandemijos nuniokotą ekonomiką. Tačiau, užuot išgirdę vienytis kviečiančius žodžius, girdime tik nepatenkintųjų murmėjimą ir bauginimus. Kažkaip negalime suprasti, kad dėl pandemijos padarinių niekas nekaltas. Tai – stichinė nelaimė, nuo kurios niekas ir niekada nebus apsaugotas. Mes niekur nuo pandemijos negalėjome pabėgti – nes nebuvo kur bėgti. Ekonomiškai stiprios šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos ir mūsų antroji tėvynė Jungtinė Karalystė – nukentėjo dar stipriau. Gaila, tačiau JAV susilpnėjimas susilpnins ir mūsų saugumą.

Labiausiai nemėgstu rinkiminių kampanijų laikotarpių. Ir kas bjauriausia – grįžta senosios technologijos, kurios, atrodo, jau buvo išėjusios iš mūsų gyvenimo.

Valdžia dalija pinigus, todėl natūralu, kad visada liks nepatenkintų. Kaip ir toje vaikiškoje perfrazuotoje dainelėje: viru viru košę, vaikai atsilošę. Tam davė, tam davė, o tas nepatenkintas liko. Kai kurie žmonės vis surauktais veidais: davė vaikams – negerai, duos pensininkams ir neįgaliesiems – labai blogai, skyrė mažoms įmonėms – absurdas. Tik nedaug kas pasako, kad tai padėjo jiems išgyventi. Ar būtų geriau, jei pusė mažų įmonių būtų bankrutavusios, o šimtai žmonių būtų likę ne tik be darbo, bet ir be pragyvenimo šaltinio? Pinigai, išleisti įvairioms pašalpoms, tikrai būtų buvę didesni, nei vienkartinė injekcija jų gyvybei palaikyti. Labiausiai nemėgstu rinkiminių kampanijų laikotarpių. Ir kas bjauriausia – grįžta senosios technologijos, kurios, atrodo, jau buvo išėjusios iš mūsų gyvenimo. Neseniai buvome apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad nežymėjome Seimo, rajono tarybos narių sveikinimų kaip politinės reklamos. Skundą ilgai tyrė, reikėjo pateikti įvairius dokumentus. Praėjusį trečiadienį įvyko Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdis, kuriame nugalėjo sveikas protas, ir mus visiškai išteisino. Gaila veltui sugaišto laiko, kai turi įrodinėti, kad sniegas yra baltas ar kad arklys yra arklys, o ne karvė. Žinau, kas rašė tuos skundus, bet neįvardysiu. Manau, kad ir jūs nujaučiate. Aš savo apžvalgose jau esu rašęs apie skundų rašytojus sovietinėje Lietuvoje. Jie niekur nedingo ir dabar. Praeitą savaitę buvo užėjusi ištikima laikraščio skaitytoja, kuri gerai žino, kad mums tenka kiekvieną mėnesį atsakinėti į įvairiausius skundus. Jos žodžiai mus įkvėpė: jūs žinote, kad esate teisūs, ir mes tai žinome, todėl eikite iškėlę galvas!

„Sustyguoti to gyvenimo logiką ir taisykles turėtų sveikas protas, ateinantis iš istorijos, religijos ir tradicijos. Tradiciją suprantant kaip nesibaigiantį gyvą perkūrimo procesą, metaforiškai sakant, kaip žaliuojantį medį su geru šaknynu, lapojančiom ir nudžiūstančiom šakom.“

Kažkodėl prisiminiau rašytojo Liudviko Jakimavičiaus žodžius apie popandemines galimybes: „Man atrodo, kad dabar yra galimybė iš tos marazmatinės paradigmos išsmukti ir grįžti į ramią gyvenimo tėkmę, gyvenimo, kurio taisykles diktuotų ne baimė nepritapti prie dūstančio mainstreemo ar viršininko. Sustyguoti to gyvenimo logiką ir taisykles turėtų sveikas protas, ateinantis iš istorijos, religijos ir tradicijos. Tradiciją suprantant kaip nesibaigiantį gyvą perkūrimo procesą, metaforiškai sakant, kaip žaliuojantį medį su geru šaknynu, lapojančiom ir nudžiūstančiom šakom.“ Ir aš to labai norėčiau. Dar norėčiau šiek tiek pagyventi visuomenėje, kuri vadovaujasi tradicinėmis, šimtmečių patikrintomis vertybėmis. Ramaus gyvenimo tėkmė yra stipri tėkmė, sugebanti nunešti šiukšles ar priplakti jas prie kranto.