Elijas ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“ Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpats nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos.
Kas atsitiko mūsų gyvenimui, kad jis tapo panašus į nesibaigiantį mugės šurmulį? Mugės, kuri netyla nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Mes klausome, bet negirdime. Mes klausinėjame ir patys atsakome. Garbus vyre, ne Dievas kalba tavo lūpomis!
Kas atsitiko mūsų gyvenimui, kad jis tapo panašus į nesibaigiantį mugės šurmulį? Mugės, kuri netyla nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Mes klausome, bet negirdime. Mes klausinėjame ir patys atsakome. Garbus vyre, ne Dievas kalba tavo lūpomis! Pasiimkime ir ramiai peržiūrėkime katalikų kalendorių. Tiksliau, ne krikščioniškas šventes, o į tarpus tarp jų. Ten yra daug vietos susimąstymui ir tylai. Tyla gali gydyti ir gali kalbėti. Nebijokime tylos ir vienatvės. Tyloje ir vienatvėje tu nesi vienas, nes su tavimi yra Dievas. Dievas ateina pas tave, kai tu pajunti švelnų tylos dvelkimą. Pranašas Elijas ėjo keturiasdešimt dienų ir naktų susitikti su Dievu. Šis laikas, ši kelionė buvo skirta išvalyti save nuo minios triukšmo ir pasiruošti Susitikimui. Pasiruošti klausytis ir girdėti. Tai nebūtinai fizinė kelionė. Ėjimas susitikti su Dievu gali būti ir niekur neišeinant iš namų ar gulint ligonio lovoje.
Miesto triukšmas sėja vidinę sumaištį, susierzinimą ir nekantrumą. Dievas nesikėsina į mūsų laisvę. Bet kai tu atsistoji prieš Jį, turi būti pasiruošęs įsileisti, klausytis ir Jį girdėti.
Miesto triukšmas sėja vidinę sumaištį, susierzinimą ir nekantrumą. Dievas nesikėsina į mūsų laisvę. Bet kai tu atsistoji prieš Jį, turi būti pasiruošęs įsileisti, klausytis ir Jį girdėti. Šiandien daugybė jaunų šeimų kuriasi kaimuose, atokiose sodybose. Kas juos veja iš miesto šurmulio, nuo ko jie bėga? Tuštuma, bauginanti bedugnė sieloje. Švęsti gyvenimą čia ir dabar neatsižvelgiant į nieką. Ir keista, kad tuos visada švenčiančius ilgainiui apima begalinis nuovargis ir net bodėjimasis gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi. Kad tavyje iki dienų pabaigos išliktų gyvenimo alkis. Juk ar ne tai buvo didžiausias tavo noras: turėti gyvenimą, turėti jo apsčiai. Gyvenimas nėra pyragas, jis yra rupi kasdienybės duona.
Tėvas Stanislovas mėgo sakyti: „Vaikeliai, švęskime sekmadienį Dievo garbei. Linkėdami vieni kitiems Kristaus ramybės!“ Ne gyvenimą, o sekmadienį. Ne savo, o Dievo garbei.
Tyla padeda ne tik priartėti prie Dievo, bet ir atkurti nežinia kuo pavirtusius santykius su pačiais artimiausiais. Juk mes ir jų negirdime, nepastebime jų skausmo ir nuovargio. O kartais reikia tiek nedaug – prieiti, apsikabinti ir kartu patylėti arba tyliai sušnabždėti: aš tave myliu. Ir tas mūsų šnabždesys pavirs į švelnų tylos dvelksmą. Tėvas Stanislovas mėgo sakyti: „Vaikeliai, švęskime sekmadienį Dievo garbei. Linkėdami vieni kitiems Kristaus ramybės!“ Ne gyvenimą, o sekmadienį. Ne savo, o Dievo garbei. Ar ne tai svarbiausia? Elijo gyvenimo laikas yra panašus į mūsų gyvenamąjį laiką. Kaip Izraelio tautai tada reikėjo tikėjimo ir vienybės, taip jos dabar reikia mums. Panašu, kad niekas negali suvienyti tautos, tik Dievas. Vis daugiau žmonių renkasi patogesnį ir lengvesnį gyvenimą. Tai – ankstyvasis liberalizmas. Valdžia džiaugiasi didėjančiomis pajamomis, o pranašas klausia, iš ko pragyvens našlė. Valdžia džiaugiasi pripažinimu, geru vardu ir patogumais, o pranašas rūpinasi, kaip pramis mažiausieji mūsų broliai ir seserys. Elijas ir daugybė kitų tikėjimo vyrų bei moterų mus kviečia nepaisyti jokių kalbų, atitraukiančių mūsų dėmesį, ir pirmenybę teikti Dievo žodžiui. Tas žodis perkeitė Elijo ir daugybės kankinių bei šventųjų gyvenimą, ir joks kitas žodis, kad ir koks grėsmingas būtų, negali su juo varžytis.
Kas gali žinoti, galbūt mums buvo pasiųsta ši epidemija, kad pagaliau sustotume savo bėgime, įsiklausytume į save, į švelnų tylos dvelkimą, Viešpaties žodį.
Kas gali žinoti, galbūt mums buvo pasiųsta ši epidemija, kad pagaliau sustotume savo bėgime, įsiklausytume į save, į švelnų tylos dvelkimą, Viešpaties žodį. Bet ir dabar Dievo žodį užgožia nepatenkintųjų triukšmas – jie nori grįžti prie savo žaidimų, prie netikrų vertybių. Laisvė niekada nebus tikroji laisvė, jei ji suvaržo kitų žmonių laisves. Kodėl tiek daug rėkiančių ir sakančių, kad jokio viruso nėra? Nenorinčių matyti kenčiančių ir mirštančių žmonių? Žodis praranda prasmę, šėtonas pasirodo į tiesą panašiais pavidalais. Melo nuodais užterštas eteris ir socialiniai tinklai. Kai nelabasis jaučia, kad nepalauš žmogaus dvasios, jis atakuoja žmogaus kūną. Lygiai prieš metus mirė kunigas ir egzorcistas Edmundas Rinkevičius. Labai stiprus žmogus, gelbėjęs kitus iš šėtono pinklių. Prisimenu, kaip jis pasakojo, kad po vieno piktosios dvasios išvarymo nelabasis ėmė atakuoti jo fizinį kūną. Dar niekada Bažnyčia neturėjo tokios svarbios misijos kaip dabar – rodyti kelią besiblaškantiems ir pasiklydusiems. Vesti pas tą, kuris jungia ir vienija. Neseniai gavau laišką iš žmogaus, kurio pavardės dėl tam tikrų priežasčių negaliu minėti: „Nuoroda į didžiausią spragą mūsų valstybės pamatuose ir tuo pačiu nuoroda į teisingą sprendimą yra Lietuvos himne. Jo dviejuose (raktiniuose ) žodžiuose – „vienybė težydi“. Dabar vienybės sąvoka – tik mentalinė koncepcija. Bet prieš trisdešimt metų, Sąjūdžio laikais, Baltijos kelyje ji tiesiog ore sklandė… Kas atsitiko, kad vietoje jos dabar turime neviltį ir abejingumą? Tada dar buvome lygūs. Valdžia buvo ne mūsų, o svetimųjų. VIENYBĖ neįmanoma be lygybės, tai dvasinė aksioma. Draugystė, meilė, pagarba reikalauja to paties – lygybės. Lygybės – teisinės, prigimtinės. Turime atskirus kūnus, individualias sielas ir tik vieną (bendrą viskam) dieviškąją dvasią.“
Okupacija, nelaisvė mums buvo lengvesnė, nes visus vienijo pasipriešinimo dvasia. Ir staiga atgavę laisvę sutrikome. Nes iš gyvenimo eliminavome dievišką dvasią.
Okupacija, nelaisvė mums buvo lengvesnė, nes visus vienijo pasipriešinimo dvasia. Ir staiga atgavę laisvę sutrikome. Nes iš gyvenimo eliminavome dievišką dvasią. Dievas gali pasirodyti vėjyje, žemės drebėjime ir ugnyje. Dievas gali pasirodyti sausroje, potvyniuose, pandemijoje. Jis gal ir pasirodė, bet mes Jo nei regėjome, nei girdėjome. Mūsų sielose siaučia sausra. Iškreiptas liberalizmas griauna per šimtmečius susiformavusias tautos tradicijas. Didžiausia vertybe laikyta šeima ir bendruomenė šiame pasaulyje tapo nereikalingos. Prancūzų aktorius A. Delonas yra pasakęs: „Matydamas, kaip degraduoja šis pasaulis, savo mirties valandą aš visai nesigailiu, kad jį palieku.“
