Vytautas Kazela
Štai ir prasidėjo Naujieji metai. Iš esmės niekas net nepasikeičia, tik skaičiai kalendoriuje. Tik vyresnių žmonių namuose paauga slenksčiai, tik metų našta vis labiau prislegia pečius. Žmonės sako: praeina metai. Man atrodo, kad ne metai praeina, o gyvenimas. Paskambinau vienam pažįstamam, kad pasveikinčiau su jubiliejumi, ir klausiu, kaip jaučiasi sulaukęs septyniasdešimties. Išgirstu netikėtą atsakymą: atrodo, kad visi septyniasdešimt vienu metu sugriuvo ant mano pečių. Jauni to nesupras… O gal ir nereikia. Metų pabaigoje – skaudi netektis. Mirė vienas žymiausių Lietuvos filosofų Arvydas Šliogeris. Jam buvo septyniasdešimt penkeri. A. Šliogeris buvo vienas produktyviausių Lietuvos filosofų – aktyviai reiškėsi publicistikoje, garsėjo aštriais, vaizdingais pasisakymais. Tai didžiulė netektis ne tik mokslui, bet ir mums visiems. Viename savo interviu filosofas yra sakęs, kad anksčiau žmogus bijojo Dievo ar šėtono. Šiandien televizorius ir kompiuteris pirmiausia yra baimės mašina, kiekvieną dieną gąsdinanti ir terorizuojanti žmones: per pasaulį nusiris finansų krizė, išsiverš ugnikalnis, užpuls kiaulių gripas, susprogdins teroristai, pakils naftos kainos, įkąs erkė, apsikrėsi AIDS, prarasi darbą, susirgsi vėžiu. Šiandien žmogus bijo net lašinius valgyti, nes jam bandoma įteigti, kad juose esama baisaus nuodo – cholesterolio. Tokio teroro neatlaiko ne tik maži žmogeliai, kurių yra dauguma, bet ir stiprūs žmonės. A. Šliogeris sako, kad ir pats neseniai suprato, jog reikia sąmoningai vengti sielą naikinančio informacijos srauto.
Šiandien žmogus bijo net lašinius valgyti, nes jam bandoma įteigti, kad juose esama baisaus nuodo – cholesterolio.
Tęsinį skaitykite 2020 01 08 „Utenyje“
