Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos
Rasa MILERYTĖ
Manoma, kad žydai Utenoje pradėjo gyventi 16 amžiuje ir, kaip knygoje „Žydai Utenoje“ rašo Danguolė Jonaitienė, sudarė gyventojų daugumą. Knygoje rašoma, kad žydai buvo labai vieningi, remdavo vieni kitus ir niekada neatsisakydavo padėti lietuviams. Mieste buvo įkurtos net kelios žydų mokyklos, keli maldos namai, žydai turėjo ne tik daug smulkių įmonėlių, bet ir stambių įmonių – bankų, malūnų ir pan. Daugelis žydų buvo išsilavinę, dirbo gydytojais, teisėjais, mokytojais. Šiandien vaikščiodami Utenos gatvėmis vargu ar susimąstome, kiek akmenų į miesto gatves įmūrijo žydai, kaip jie prisidėjo prie miesto plėtros ir kurie miesto objektai vis dar mena šios tautos gyvenimą ir likimą. Pasaulio tautų teisuolių duomenų bazėje yra įrašytos pavardės 16 uteniškių, gelbėjusių žydus, tačiau neturime užfiksuotų šių žmonių pasakojimų. Mieste nėra ženklų, žyminčių, kad viename ar kitame pastate veikė svarbi žydų įstaiga. Kas iš jaunesnių miesto gyventojų galėtų pasakyti, kurioje gatvėje buvo įsteigti getai? Žydai Utenoje – pamirštas istorijos puslapis. Informaciją apie Utenos žydus tenka rankioti po kruopelę iš negausių šaltinių.
Utenio aikštė kadaise priklausė žydams
Knygoje „Žydai Utenoje“ D. Jonaitienė, remdamasi archyviniais duomenimis, rašo, kad 1765 metais Utenoje buvo 565, 1847 metais – 1416 žydų. 1874 metais žydai turėjo 309 namus, 2 sinagogas ir prašė leidimo statyti trečią. 1897 metais visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu Utenoje gyveno 2405 žydai, tai sudarė 74 proc. miesto gyventojų.
Žydų tauta nuo seniausių laikų garsėjo verslumu, ne išimtis – ir Utenos žydai. Knygoje nurodoma, kad 1891 metais žydams priklausė beveik visos verslo įmonėlės: 38 krautuvėlės, 5 stambesnės parduotuvės, 16 smuklių, 1 aludė, 1 vaistinė, 1 vyno dirbtuvėlė. 1893 metais buvo įrengta gazuoto vandens dirbtuvė, gaminusi 9 rūšių gėrimus.
Knygoje randame ir informaciją, kad toje vietoje, kur dabar yra „Santakos“ parduotuvė, Kauno ir Sodų gatvių sankryžoje, kadaise stovėjo dviaukštis mūrinis Gordono viešbutis, kurį 1986 metais nugriovė. Kampinis namas prie Kauno gatvės ir Rinkos aikštės priklausė žydui Sternelskiui, kuriam pavyko išvengti nacių represijų ir pokario metais įsidarbinti Kauno gatvėje buvusioje mėsos parduotuvėje.
Turbūt ne daug kas žino, kad Utenos rajono savivaldybės pastatas įkurtas vietoje, kur kadaise stovėjo žydų namai. Dovydas Libermanas buvusiame Utenio aikštės pastate Nr. 1 vertėsi geležies, ugniai atsparių plytų, tolio, molio, gipso, įvairių dažų, pokosto, apmušalų, apkaustų durims ir langams prekyba. Greta D. Libermano namo stovintis dviaukštis mūrinis pastatas priklausė Seimui Šternui. Jame buvo įsikūrusi Utenos vaistinė ir Ūkio bankas. Kitą namą jis turėjo Bažnyčios gatvėje, kur dabar veikia laidojimo paslaugų bendrovė. Antrojo pasaulinio karo metu dauguma Utenio aikštės pastatų buvo subombarduoti arba sudegė. D. Libermano ir S. Šterno namai buvo atstatyti. Tuomet šiuose dviejuose pastatuose įsikūrė Tarybų rūmai. Vėliau pastatai sujungti į vieną ir čia įsikūrė savivaldybės taryba.
Ten, kur šiandien veikia Utenos kraštotyros muziejus, įprastomis gyvenimo sąlygomis kviečiantis į daugybę parodų ir renginių, iki Antrojo pasaulinio karo gyveno žydas L. Goldfainas. Namuose buvo įkūręs Elektros ir mechanikos biurą.
Kūrėsi centrinėse gatvėse
Internetiniame puslapyje www.utenoszydai.lt rašoma, kad tarpukariu žydų gyvenamoji erdvė apėmė beveik visą miesto centrą: Viešojoje aikštėje, kaip ir Mažojoje, Kudirkos ir Trumpojoje gatvėse, visi namai priklausė žydams. Bažnyčios, Daukanto, Ladygos, Gedimino gatvėse gyveno beveik vien žydai, vos keli namai priklausė lietuviams. Vilniaus gatvėje 1–13 namai priklausė žydams, Kalno, Tauragnų, Ežerėnų gatvėse, Ramiajame skersgatvyje žydų gyveno mažiau. Upės gatvėje jų iš viso nebuvo.
Pagrindinės žydų gyvenamosios vietos buvo Rinkos aikštė, Utenio, Kauno, Eimučio, Ežero, Vilniaus gatvės, bet įvairūs jų pastatai stovėjo ir miesto pakraščiuose.
Karo metu daugelis pastatų buvo sugriauti, išlikę – perstatomi ir remontuojami. Vienas išlikusių pastatų – Rinkos aikštė 5, kur buvo įsikūręs Utenos žydų liaudies bankas. Šiuo metu tai renovuotas gyvenamasis namas. Antrojo pasaulinio karo metais daugiau nei pusė gyvenamųjų centro namų buvo sugriauta ir sudeginta. Tarp jų – ir daug žydams priklausiusių pastatų.
Daug ką mena tik akmenys
Žinių apie Utenos žydus pateikia ir Utenos turizmo informacijos centras. Centro internetinėje svetainėje rašoma apie išlikusius ir neišlikusius žydams priklausiusius pastatus. Čia galima rasti informacijos, kad iki šių dienų neišliko nė viena žydų sinagoga: maldos namus suniokojo gaisrai ir karas, jų vietoje dabar įrengtos įvairios įstaigos, gyvenamasis namas ir automobilių stovėjimo aikštelė. Žydų laikus mena tik Ežero g. 2 esanti teisinių paslaugų kontora: iki šių dienų fasade yra sinagogai būdingų elementų – išorinėje sienoje stačiakampio formos išgaubimas, žymintis šventųjų ritinių saugyklos vietą viduje.
Tame pačiame puslapyje nurodoma, kad 1923 metais žydų sionistų draugija „Tarbut“ Utenoje įsteigė žydų pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba. Mokykla veikė Vyžuonų g. 7. Pastatas išlikęs, šiuo metu tai gyvenamasis namas. Po septynerių metų, 1930-aisiais, labiau pasiturinčių žydų vaikai kartu su lietuviais pradėjo lankyti „Saulės“ gimnaziją. 1938 metais Vyžuonų g. 16 žydai pastatė pradinę mokyklą. Pastatas iš išorės nepakeistas, šiuo metu tai R. Šaltenio progimnazijos patalpos. 1923–1937 metais Utenoje veikė keturmetė žydų progimnazija. Mokykla uždaryta dėl resursų stygiaus, pastatas karo metu sugriautas.
Neišliko ir žydų pirtis, pastatyta XIX amžiaus pabaigoje. Utenio a. 2 stovėjo Levjoro ir L. Simanavičiaus namai, kuriuose veikė knygynas „Žibintas“, muzikos prekių ir juvelyrinių dirbinių parduotuvės. Pastatai sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, šiuo metu tai Utenos kolegijos pastatas. Registrų centro pastatas stovi toje vietoje, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė S. Lipčico restoranas ir viešbutis.
Atminimui – tik paminklas aukoms
1941 metais prasidėjusi nacių okupacija ir masinės žydų žudynės neaplenkė ir Utenos. 1941-ųjų vasarą hitlerininkai ir vietiniai talkininkai Rašės miške šaudė Molėtų, Tauragnų, Utenos ir kitų vietų gyventojus, daugiausia žydus. Tų metų liepos 14 d. Utenoje buvo išklijuoti skelbimai, įsakantys visiems miesto žydams per 12 valandų palikti miestą. Nevykdantiems įsakymo grasinta sušaudymu. Utenos žydai iš namų buvo suvaryti į Šilinės miške įsteigtą getą. Beveik kasdien iš stovyklos žmonės buvo išvedami grupėmis po 35–40 ir sušaudomi Rašės miške. Pirmasis masinis Utenos žydų šaudymas įvyko 1941-ųjų liepos 31 dieną. Iš Kauno atvykęs būrys kartu su vietiniais baltaraiščiais Rašės miške sušaudė 235 žydų tautybės vyrus ir 16 moterų. Rugpjūčio 7 dieną buvo įvykdyta antra masinė žydų naikinimo akcija. Tądien sušaudyta 483 vyrai ir 87 moterys. Paskutinė naikinimo akcija įvyko rugpjūčio 29 dieną. Buvo šaudomi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, kūdikiai ir seneliai. Nužudyta 3782 Utenos ir Molėtų žydai, getas buvo likviduotas.
Masinių žudynių vietoje 1988 metais pastatyta Valentino Šimonėlio skulptūra „Skausmas“. Šioje teritorijoje yra 23 kapai – 4 pavieniai ir 19 bendrų. Paminklas ir žudynių vieta Rašės miškelyje įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Nuotraukos panaudotos iš portalo zydaiutenoje.lt
