Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Vasaros ketvirtadieniais Utenoje skambės poezija ir liaudies dainos

Rasa MILERYTĖ. Šią vasarą Utenoje skambės poezija ir muzika – Utenos kultūros centras organizuoja literatūrinių susitikimų ciklą „Literatūriniai pavakariai“ ir kiekvieną ketvirtadienį kviečia ateiti pasiklausyti poetų skaitomų eilių, liaudies dainų bei susipažinti su jau mirusių poetų kūryba.
Pasak Utenos kultūros centro direktoriaus Eriko Druskino, ieškant geros poezijos nebūtina dairytis į tolius – puikių autorių turime ir savo krašte, todėl sudarant susitikimų planą pagrindinis dėmesys skirtas Utenos krašto kūrėjams: eilėraščius skaitys poetai Audronė Misiukaitė, Arvydas Jurkaitis, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Rasa Milerytė, Erikas Druskinas, Vytautas Kaziela ir švenčioniškis Algis Jakštas. Literatūrinių ketvirtadienių metu taip pat skambės Pauliaus Širvio, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio, Liūnės Sutemos, Henriko Radausko eilės.

Jauki „Literatūrinių pavakarių“ atmosfera.


Dar vienas „Literatūrinis pavakarys“ įvyks rugpjūčio 2 dieną, sekmadienį, prie Dauniškio ežero fontano: eilėraščius skaitys „Poezijos pavasario“ svečiai.
Pirmasis susitikimų ciklo vakaras įvyko liepos 9 dieną – savo kūrybą skaitė poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė, lietuvių liaudies dainas dainavo ir Antano Miškinio eiles skaitė E. Druskinas, o pianinu grojo Mindaugas Aleknavičius.
E. Druskinas svarstė, kad poezija yra svarbi kiekvienam žmogui, nes ji praturtina, užpildo sielą, o koncentruotas poeto žodis padeda įvardyti savo pačių būsenas.
„Norim mes to ar nenorim, mes visi esam poetai, nes kai įsimylime arba prarandame mylimus žmones, kai atsisveikiname su jais, kai patiriame kitas nepaprastas būsenas, mes mąstom taip pat, kaip poetai, o poetai, turėdami galią ir gebėjimą visa tai užrašyti keliais žodžiais, iliustruoja mūsų jausmus. Dėl to poezija mums yra svarbi. Juk ir skaityti mes renkamės tokią poeziją, kuri artima mūsų būsenoms.
Poezija žmogų praturtina, nes padeda pažinti ne tik save, bet ir kitus žmones, suprasti, ką jie gali jausti, kokias emocines audras išgyventi. Šiandien, kai iškyla įvairiausių sunkumų, poezija suteikia galimybę ramiai pabūti su savimi, taip pat ji suartina žmones.
Labai gaila, kad kartais žmonės to nesupranta. Apmaudu, kad mūsų švietimo sistema mokykloje pradėjo žudyti pažintį su poezija. Tai daroma iš literatūros pamokų ištrinant pačius brangiausius ir pačius geriausius poetus.
Labai keista situacija, kad netgi sovietmečiu buvo skaitoma daugiau gerų poetų negu šiandien. Jau nuo mokyklos suolo mūsų santykis su poezija yra užkrėstas abejotinos vertės kūriniais ir jauni žmonės pradeda manyti, kad visa poezija yra bevertė arba menkavertė. Todėl žmonės tolsta nuo poezijos. Jau yra užaugusi karta, kuri nuo mokyklos laikų nebuvo prisilietusi prie geros poezijos. Manau, kad ta karta yra kur kas skurdesnė už tą, kuri turėjo galimybę susipažinti su tikrai gera poezija.
Vakar skaitėme Antano Miškinio tekstus. Jis dažnai buvo gretinamas su Jeseninu, o šiandien jo eilėraščiai mokiniams praktiškai nebeprieinami. Ir tokių autorių, išstumtų į paraštes, arba bandymų juos išstumti yra daug. Kad ir Salomėja Nėris, kurią politikai bando ištrinti iš mūsų sąmonės, nors jos poezija yra nepaprastai lietuviška ir labai artima mūsų pasaulėjautai“, – tokiomis mintimis, pristatydamas renginių ciklą „Literatūriniai pavakariai“, dalijosi Utenos kultūros centro direktorius.
Taip pat jis sakė, kad ketvirtadieninių susitikimų muzikiniam fonui neatsitiktinai pasirinktos liaudies dainos: „Liaudies dainos buvo artimos tiems poetams, su kurių kūryba mes užaugome. Ir A. Miškinis, ir P. Širvys, ir S. Nėris, ir kiti poetai juk augo sodybose, mažuose kaimeliuose, miesteliuose ir visą gyvenimą jautė vaikystės pievų, vaikystės palaukių ilgesį. Apie tai jie kalba ir savo laiškuose, ir atsiminimuose, ir eilėraščiuose. Ir jų kūryboje galime išgirsti liaudies dainų motyvus, iš liaudies dainų ateinančias melodijas, tam tikrus simbolius, žodžius. Jie užaugo su tomis dainomis, todėl ir jų eilėraščiuose girdimi liaudies dainų atskambiai.
Tos dainos yra labai gražios, nes tai – mūsų žemės dainos. Jos ne šiaip susiformuoja tam tikrame krašte. Pavyzdžiui, lietuvių kultūroje mes neįsivaizduojame Sakartvelo liaudies dainų, nes neturim tokių kalnų, tokio svaigaus pakilimo arba kritimo, to pavojaus ir erelio skrydžio, kokie skamba kartvelų dainose. Mūsų dainos visai kitokios. Jos ne tik liūdnos, bet ir linksmos, ir labai žaismingos, ir yra arčiau mūsų lygumų, mūsų lietuviškų kalnų, arčiau mūsų upių. Natūralu, kad mums gera klausytis mūsų liaudies dainų, nes jose girdime mūsų gamtos garsus, mūsų upių šniokštimą ir miškų ošimą.
Ir šiuolaikiniai poetai visada labai gražiai atsiliepia apie liaudies kultūrą, dainas, tradicijas ir mums primena, kad visa tai reikia branginti ir saugoti.“
„Literatūriniai pavakariai“ vyks kiekvieną ketvirtadienį 18 valandą prie Utenos kultūros centro. Lyjant lietui – kultūros centro patalpose.
Šarūno Trinkūno nuotr.

image description