Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Už ilgesio kalnų dar šviečia saulė

Algimantas SIAURUSAITIS. Pas skaitytojus iškeliavo dvyliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vytauto Kazielos poezijos knyga ,,Už ilgesio kalnų“. Ją 1000 egz. tiražu išleido ,,Kamonada“. Redaktorė Rasa Milerytė. Viršeliui panaudota V. Kazielos nuotrauka.
Atrodo, po ,,Alyvmedžių“, pelniusių geriausios 2019 metų poezijos knygos įvertinimą, sunku būtų iš karto trinktelėti nauju poezijos leidiniu, nors teko girdėti, kad toks ruošiamas. O kol kas V. Kaziela nutarė nudžiuginti gražių žodžių pasiilgusias moteris. Nemažas tiražas leidžia tikėtis, kad nedidukas, bet labai mielai atrodantis poezijos rinkinukas pasieks visus – tiek moteris, tiek vyrus, – draugaujančius su gera meilės poezija. Bent jau aš knygą prarijau vienu prisėdimu. O po to skaičiau dar ir dar, surasdamas vis įdomesnių ir įtaigesnių eilučių.

Taigi, trumpi skaitytojo įspūdžiai. Žinoma, subjektyvūs…
Knygų skaitymo abėcėlė teigia, kad su leidiniu susipažinti reikia nuo anotacijos. Pacituosiu ją visą:
,,Į knygą ,,Už ilgesio kalnų“ atrinkti eilėraščiai iš anksčiau išleistų knygų ir nauji, dar niekur neskelbti eilėraščiai, kuriuose kalbama apie meilę, trapius vyro ir moters santykius, išsiskyrimą, ilgesį. Minimalistinėje eilėraščių formoje telpa daugiau, nei galima išsakyti žodžiais, o subtilūs nutylėjimai atveria naujas interpretacijos gelmes. Autorius žino, ką reiškia mylėti ir netekti, ir kalba apie tai nesislapstydamas už simbolių ar klampių metaforų, nebijodamas pasirodyti silpnas. Vienatvė – nuolatinė kalbančiojo pakeleivė, bet viską nustelbia skaidrus tikėjimas, kad kažkur ten, už tuštumos ir ilgesio kalnų, dar šviečia saulė.“
Pirmiausia apie pavadinimą. Žodis ,,kalnai“ įsiminė dar rinkinyje ,,Alyvmedžiai“, nes nusako ir realiąją, ir semantinę metaforinę erdvę. ,,Alyvmedžių“ pristatymuose skaitytojams V. Kaziela kartais rodydavo savo kelionių į kalnus skaidres. Kalnų kontūrų linijos ne vienoje jų primena širdies kardiogramą. Teko girdėti poeto pasakojimą, kad į vieną kalnelį, esantį du tūkstančiai metrų virš jūros lygio, ryžosi įkopti praėjus vos mėnesiui po infarkto. Teko ir pačiam įveikti vieną kitą Vytauto fotografuotą viršūnę, todėl suprantu, kad kalnai poetui ne tik dvasinio kūrybinio pasiekimo žyma, bet ir fizinės pergalės prieš save ženklas. Nes už kalnus gražiau tik kalnai. Ir saulė virš jų…
Bet grįžkime prie dvasinių viršukalnių, kurių taip pat esama šioje nedidelėje knygelėje. Pavadinau ją mažybiniu vardu ir dėl turinio, ir dėl formato – knygelė puikiai telpa į kišenę ar rankinuką.
Rinkinyje du skyriai: ,,Rytmečio rožės“ ir ,,Pasaulio pakrašty“.
Jau pirmasis rinkinio eilėraštis ,,Akimirka“ įsuka skaitytoją į sudėtingą vyro ir moters santykių verpetą:
alkstu tavęs kas valandą minutę
esu laimingas tavo šviesoje.

O antrasis eilėraštis ,,Pasaulio pakrašty“ tarsi užduoda temą visam antrajam skyreliui, kur labiau kalbama apie įsipareigojimą, atsakomybę ir ilgesį. Man pasirodė, kad antroji dalis dramatiškesnė: ,,jau žydi / vakaras / ant skruosto / ir nors galiu / tave paguosti / bet kaip save / paguosti nežinau“. Įtampą kelia ir laiko ,,vakar yra tik vakar / bet nėra nei rytoj nei šiandien“ kaita, ir lyrinio subjekto egzistencinės vietos neapibrėžtumas – ,,vietas prie ugnies pasiglemžia sutemos / mūsų nėra visai / nėra / nors galėtume būti“.
Tad grįžkime prie pirmosios rinkinio dalies, kur džiaugsmo rasime net ir gruodį.
Pacituosiu trečiojo eilėraščio pradžią:
čia toks aukštas dangus
ir toks mėlynas
rankoj ranką laikau
o viršūnėmis vėjas nubėga.

O greta yra įdomus tekstas ,,Už ilgesio kalnų“, davęs pavadinimą visam rinkiniui:
mes negalėjom susitikt
bet susitikom
ir ne atstumas
laikas skiria mus.

Eilėraštyje ,,Iš ramunių baltų“ net sugrįžtama prie silabinės–toninės eilėdaros (tik be skyrybos) ir tekstas nubanguoja lyg meilės romansas:
ten kur buvom kartu
kur mane suradai
vėjy supas liūdnai
du ramunių žiedai.

Sklandžiais ketureiliais atplaukia jaunystės laikų vizija eilėraštyje ,,Šalis kur viešpatauja gruodis“.
Šiuolaikiškai modifikuotas, kad būtų išlaikyta stilistinė vienovė, bet tradicinį rimavimą ir romanso dvasią išlaikęs eilėraštis ,,taip išplaukia / į jūrą laivai“.
Ritmika, kuri juntama net nerimuotuose eilėraščiuose, imponuoja ir poetui Tomui Vyšniauskui, pasidalijusiam savo įžvalgomis apie V. Kazielos knygą internetinėje kultūros ir meno svetainėje ,,Atokios stotys“.
Bet svarbiau rinkinyje ne eilėraščio forma – ji kartais gali išduoti teksto parašymo laiką – kur kas svarbiau, kaip rašo T. Vyšniauskas, ,,subtiliai čiurlenanti ilgesio versmė‘‘, vedanti į slėpiningąją žmonių santykių šalį: ,,kur mėlynos liepsnos kraštai / tik tau vienatvėje priklauso“.
Vėl kelkimės į antrąjį rinkinio skyrelį, kuriame daug vienišumo ir egzistencinio dramatizmo, ryškus dabarties ir praėjusio laiko, jaunystės sugretinimas:
lietus
kuris krinta
ant mūsų
primena lietų
kai buvom
jauni kadaise
kai buvome dviese.

Vienas skeptikas yra pasakęs, kad tik senatvėje suprantame, jog visos įdomiausios moterys praėjo pro šalį. Poetui, matyt, labiau pasisekė, nes jo tekstuose yra ir subtilių, ir net šmaikščių akimirkų: ,,tu užmiegi / visa meduota / aš druskoje / pernakt vartaus“. O vieną erotiškiausių tekstų V. Kaziela palieka (akivaizdi rinkodaros gudrybė!) paskutinio viršelio priešlapyje kartu su autografu. Skaitysit – rasit.
Prisipažinsiu, o man labiau įsiminė eilėraštis apie dvi vienatves pasaulio krašte, ypač antroji strofa:
prisiglausk prie manęs
susapnuoki
gražius ir laimingus
dvi vienatvės šalia
tik akies krašteliu
prisiliesti ir tyliai nurimti.

Dar kartą su jauduliu pasidžiaugiau iš ,,Alyvmedžių“ atkeliavusia eilute:
mes mirštam
kai nebūnam kartu.
Poetas subtiliai apie žmonių amžinąjį ryšį kalba ir eilėraštyje ,,Tu gyvenk“, kuriuo deda stiprų knygos baigmės akcentą:
aš čia netoli
tu gyvenk
aš palauksiu
o toliau jau kartu
o toliau jau
turbūt amžinai.

Skaitytojai, be abejo, pastebės logišką knygelės sandarą.
Bet stiprioji rinkinio, kuriame yra tekstų, parašytų net prieš keturias dešimtis metų, pusė yra emocija.
Emocija kuriama taupiai, nepiktnaudžiaujant meninėmis priemonėmis. Žinoma, jų yra, ir net labai išradingų, bet netrikdysiu apie jas plačiau kalbėdamas mūsų skaitytojų.
Knyga turėtų patikti visiems, nes apie meilę rašoma labai paprastai, jautriai, bet nebanaliai. Galbūt čia ir slypi talento esmė.
V. Kazielos tekstus skaityti įdomu.
Sakoma, jei knygoje randi keletą įsimintinų eilių, – knyga gera. Dar sakoma, kad viltingas ženklas, kai poetas išleidžia meilės poezijos knygą. Vadinasi, už kalnų dar šviečia saulė…
O kol kas linkiu visiems surasti kažką gražaus nedidelėje knygelėje ,,Už ilgesio kalnų“. Pirmiausia įsižiūrėkite į viršelį. Gal kažką prasmingo pamatysite kalno kontūre? O gal debesėlyje?..