Rasa MILERYTĖ
Stepas Eitminavičius – prozininkas, eseistas, poetas, mokytojas lituanistas, išugdęs ne vieną uteniškių kartą. Gimė 1952 m. liepos 17 d. Paukšteliškių kaime, Zarasų rajone. Vilniaus universitete Filologijos fakultete įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Daugelio knygų autorius, nuo 2007 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 2001 m. pelnė Utenos rajono meno ir kultūros premiją. Šiandien S. Eitminavičius leidžiasi į ilgus pasivaikščiojimus po Utenos apylinkes ir vis rašo, rašo, rašo… Kalbėjomės apie kelius – besidriekiančius aplink Uteną, ir tuos, kurie atvedė į mokytojystę, į literatūrą, apie tuos, kurie dar kažkur nuves…
Stepai, įsivaizduokime, kad išėjome į jūsų mėgstamą pasivaikščiojimą. Į kokias vietas mane nuvestumėte? Kokią Uteną aprėpia jūsų žvilgsnis?
Vis dar daug vaikštau, net ir per karantiną. Po laukus, po kaimus… Per dieną nueinu 15–20 kilometrų, galiu nueiti iki 25–27 kilometrų atstumą. Išeinu iš Aukštakalnio ir keliauju – į šiaurę, pietus, rytus, vakarus. Jei tik kelias yra, aš juo ir einu. Išeinu į žinomą kelią, tada suku į keliuką, kurio nežinau, ir stebiu, kur nueisiu. Pasivaikščioti išeinu kasdien, išskyrus sekmadienį. Kur jus vesčiau? Tarkim, į Tauragnų pusę pėsčiųjų keliu. Pasuktume į dešinę – einame į Biliakiemį. Man ten gražu, ten atsiveria beprotiškai gražios didžiulės erdvės. Bažnyčia graži. Pastoviu, pagalvoju apie poetą, kunigą Petrą Markevičių, kuris ten dirbo. Jei pasuktume į kairę, eitume per Medenių kaimą. Man buvo labai įdomu, kai pirmą kartą ėjau: pasuku dešinėn – mažos senos kapinaitės. Parašyta – Katlėrių kaimo kapinės. Įsivaizdavau, kad Katlėriai yra labiau iš kitos pusės. Pamoju žmogui, klausiu, kur išeičiau, pasukęs į kairę – ar į aklavietę. O jis sako: išeisit į Spitrėnus. Galvoju: taigi aš į Spitrėnus iš Zarasų pusės esu ėjęs, per Droničėnus. Apsidžiaugiau – einu, gražu tenai, dangus, medžiai, namai, kelias blizga. Viešpatie, kaip gražu. Aplankau Spitrėnus ir tada Zarasų plentu pro Droničėnus grįžtu namo. Susidaro didelis ratas, bet tas gabalas man naujas, dar nepatirtas. Mano labiausiai vaikštomas kelias yra į Vyžuonų pusę. Prieinu Vyžuonų sankryžą, ties Vyžuonėlėmis pasuku į kairę arba į dešinę, tais kaimo keliukais pavaikštau. Šiaudinių senoji kaimo gatvė man labai graži. Beprotiškai graži. Gera eiti asfaltuotu keliu pro Rašę į Užpalius. Nebereikia bristi, kelias geras. Iki Pilvelių kaimo galima nueiti. Ten palaidotas dvarininkas Julijonas Drazdauskas. Visus Utenos kelius ir kelelius aš išvaikščiojau. Kartais prieš eidamas nusprendžiu, kur noriu nueiti, o kartais leidžiuosi ten, kur akys veda. Labai gražu vaikščioti rudenį. Tada jau ir tolimesnius atstumus nueinu. Ir visai nesvarbu – kur. Kažkaip lyg ir intuityviai pradedu eiti. O kartais tokia nuotaika užeina – reikia eiti į Leliūnų pusę ir viskas. Arba į Tauragnų pusę. Turiu mylimų vietų, kurių pasiilgstu, ir tas ilgesys veda. Būna, užeina toks ilgesys, kad neturi kur dingti… Kokios tai vietos? Man gražu eiti per Galelių kaimą. Tada – į Užpalių pusę per Luknių kaimą, pro Sprakšius. Man patinka Sudeikiai, kadangi toje pusėje gyvena sesuo. Vasarą labai gražus ėjimas į Spitrėnus, kai žydi laukai. Nuostabi atkarpa nuo Droničėnų iki Spitrėnų. Įdomu eiti į Antalgę – atsiveria didelės platumos. Tik į Antalgę nepatogu eiti keliu, nes daug mašinų. Aš einu į Tirmūnų pusę, tada į kelią išeinu ir suku ne į kairę, į Tirmūnus, o į dešinę, ir patenku į Šiaudinių senojo kaimo gatvę. Galiu išeiti netgi iki Vyžuonų sankryžos. Va ten man labai gražu, ypač rudenį. Mano ėjimų kryptis – ir zoologinė: kad ką nors pamatyčiau, nebūtų rutina. Kartais užsirašau šį tą. Aš labai laimingas, nes mano kojos dar eina, o akys mato. Galų gale, brendu per tą sniegą ir prisimenu, kaip tais pačiais keliais ėjau kokiais 2008 metais, ką tada mačiau. Ėjimas man geriausia meditacija. Dvasinis brendimas. Ir poilsis. Tas kelias… Eini ir eini, ir jis vis kitoks, nes tau daugiau metų, daugiau patirties, daugiau įvykių, situacijų. Esate kilęs iš Zarasų rajono.
Ar po tiek metų, praleistų Utenoje, laikote šį miestą savo namais? Kaip sekėsi jaukintis Uteną?
Esu trijų rajonų žmogus – Zarasų, kur augau, Ignalinos, kur buvo mano mokytojystės kelio pradžia, ir Utenos, kur gimė ir augo vaikai, kur daugelį metų dirbau mokytoju. Visi trys rajonai man svarbūs, bet artimiausias – Utena, nes čia augo mano vaikai. Taigi – esu uteniškis.
Regis, niekad jūsų nepaklausiau: kokie keliai ir keleliai jus atvedė į mokytojystę? Ar nė karto neteko pagalvoti, kad tai buvo klystkelis?
Kažkodėl jau nuo mažens sakydavau, kad būsiu mokytoju. Man atrodė, kad galėčiau juo būti. Kai pradėjau eiti į aštuonmetę ir vaikams pasakydavau, kad būsiu mokytojas, vaikai pradėdavo juoktis. Sakydavo, nebūsi mokytoju, nes esi mažas. O aš jiems sakydavau: pažiūrėkit, mokytojas Rugštelis irgi nedidelis, o kaip mes visi jo bijom, kaip klausom. Kažkokiame žurnale perskaičiau amerikiečio rašytojo apsakymą apie tai, kaip mokytojas niekaip negali rasti darbo. Vienoje mokykloje direktorius jam sako: jeigu suvaldysi vieną nepaklusnią klasę, darbas tavo. Pamenu: jis įeina į klasę, vaikai dūksta, žaidžia su ragatkėmis, nekreipia į tą mokytoją dėmesio. Mokytojas sako: kitame klasės gale yra musė. Jei aš iš ragatkės pataikysiu į tą musę, jūs padedat žaidimus ir klausot manęs. Ir jis pataikė. Ir tapo jų mokytoju. Perskaitęs spėliojau, ar aš galėčiau pataikyti. Kaip šiandien pamenu – pradėjau iš ragatkės taikytis į obuolį. Ir sakydavau sau: jei pataikysiu į tą vietą, į kurią noriu, būsiu mokytojas. Pataikau – vadinasi, būsiu. Svajodavau apie tai, ką galėsiu papasakoti savo mokiniams. Pro mus ėjo geležinkelis, fantazuodavau, kad mokiniams galėčiau pasakoti, kad pro čia traukiniu važinėjo įžymūs rašytojai. Buvo tokia moteris, elgeta, galvojau, ir apie ją galėčiau papasakoti. Arba kita moteris – ateidavo pas mus ir į aštuonias dalis padalijusi cukraus gabaliuką duodavo visiems. Su didžiuliu džiaugsmu atsimenu tą išmintingą moterį, galvodavau, kad ir apie ją papasakosiu vaikams. Vidurinėje mokykloje pradėjau rašyti į laikraštį. Tada galvojau – gal žurnalistu būti. Bet vėliau supratau, kad noriu būti tik mokytoju.
Ar neteko pagalvoti, kad mokytojo kelias – klystkelis?
Ne, niekada. Pavasariais man būdavo sunkiau, gegužį jausdavausi išvargęs, galvodavau, kad kvailas buvau, jog rinkausi mokytojystę, bet ne todėl, kad klystkelis, o kad man atrodydavo, jog aš nesugebu. Toks mano charakteris – jei mokiniai kažką ne taip padaro, man atrodo, kad aš kažko nesugebu. Bet atkentėdavau tą gegužį, vasarą pailsėdavau ir viskas vėl būdavo gerai, vėl norėdavau dirbti. Rugpjūčio mėnesį jau pasiilgdavau mokyklos, mokinių. Nepaisant tų nuovargio akimirkų, pats sau aš jaučiausi stiprus kaip mokytojas. Suprasdavau, kaip reikia dirbti, kaip mokytojauti, kaip reikia būti lituanistu, kaip turi atrodyti pamokos.
Kokie ryškiausi prisiminimai iš darbo metų mokykloje jus lydi ir šiandien?
Pirmieji metai Linkmenyse man parodė, kad galiu ir turiu būti mokytoju. Linkmenys, pirmasis rugsėjis, vaikai prinešė gėlių. Pradėjau kolekcionuoti vaikų šypsenas, jų pertarus, mėgstamus vartoti žodžius, jų melavimus, išsisukinėjimus, žvilgsnius pro langą. Aš kažkaip įsimylėdavau mokinius. Atsimenu tokį gražų dalyką: pirmasis žiburėlis. Stalas nukrautas, pasakiau vaikams, kad kol kas nevalgytų saldainių. Atėjo laikas gerti arbatą, o jie, kaip susitarę, kad čiupo tuos saldainius… Arba kitas atsitikimas. Buvo gegužės 1-osios minėjimas kultūros namuose. Jau buvo šilta, tad kai kurie mokytojai pasikabino paltus. Ir mano auklėtinis, penktokas, iš direktoriaus palto kišenės pavogė šukas. Labai greitai supratom, kuris berniukas tai padarė. Aš jo ir klausiu: kodėl tu paėmei tas šukas? O jis man: „Auklėtojau jūs mano gerasis, iš kur galėjau žinoti, kad ten direktoriaus šukos.“ Ir man taip gražu: nekaltina savęs, kad pavogė, blogai jam atrodo tik tai, kad direktoriaus. Būdavo, sugalvojam, kad eisim į mišką ir žaisim žaidimus. Ten šaknys, samanos. Ryte girdžiu, kaip atėjęs kaimynas su šeimininku stebisi, kad kieme kažkokių burtų pridėta – šaknys, samanos, tik nesupranta, ką tai reiškia. Vaikai darydavo labai gražių dalykų. Kai gavau aštuntokus, jau suaugusius, mergaitės labai gražiai su manim elgdavosi. Šokiuose šokdavom kartu valsą, polkas. Turistiniai žygiai vasarą su dviračiais. Labai gražūs prisiminimai iš tų laikų, kai statydavom spektaklius, inscenizacijas ir repetuodavom.
Literatūra yra toks mokslas, kurio svarbą jaunam žmogui apibrėžti sunku. Kokius metodus naudodavote, norėdamas atverti mokiniui nuostabų literatūros pasaulį?
Tiesą sakant, nežinau. Aš niekada nedėsčiau vien tik pagal programą. Kartais duodi kokį knygos gabaliuką paskaityti arba lentoje prirašai minčių iš tos knygos. Jei vien tik pagal programą būčiau dėstęs, nebūtų pavykę. Juk yra tokių autorių, tarkim, Donelaitis, kurie mokiniams neįdomūs, nesuprantami. Sugalvodavau mokiniams įvairių užduočių. Tarkim, suvaidinti kokį gabaliuką iš knygos. Arba pagal kūrinį darydavom pantomimos teatrą. Mano kabinete A. Šapokos gimnazijoje buvo labai daug daiktų, ne knygų, o daiktų. Mokiniai jų prinešdavo. Tuos daiktus naudodavau kaip iliustracijas kūrinių fragmentams, mokiniai patys kurdavo iliustracijas iš daiktų. Stengdavausi, kad mokiniai kokia nors forma susipažintų su kūriniu, net jei jo ir neskaitė. Kuo toliau, tuo geriau supratau, kad per pamokas svarbu aptarti kuriuos nors fragmentus – tada būdavau tikras, kad visi bus girdėję tą fragmentą, galėdavau kalbėti apie tai, kaip šį fragmentą panaudoti rašinyje, išskirti, kas jame svarbiausia. Diskutuodavom apie pasirinktus fragmentus. Vaidindavom juos. Kad būtų judėjimas per pamokas, kad vaikai kažką veiktų. Klausdavau, ar tuos fragmentus mokiniai mato savo gyvenime. Tarkim, ar yra matę tokį gamtovaizdį, jei taip – tai kur, kada. Ar yra sutikę tokių žmonių, apie kokius rašoma kūrinyje. Galbūt tėvai ar seneliai apie tokius žmones yra pasakoję. Mokiniai neprivalėdavo man pasakyti, bet patys viduje pagalvodavo. Taip kūrinys jiems tapdavo artimesnis, suprantamesnis. Visokių užduočių sugalvodavau, kad pamoka nebūtų nuobodi. Pavyzdžiui, kai būdavo dvi pamokos iš eilės, išsivesdavau vaikus į Vyžuonos parką. Sustojam ant vieno tilto – kalbam, deklamuojam. Tada einam ant kito tilto ir vėl kažką darom. Tarkim, užduotis: 5 minutes žiūrėti į tekantį Utenėlės vandenį. Kartu su mokiniais rašėm knygas. Penkias knygas esame parašę. Knygų rašymas mokiniui daug ką suteikia. Jie susitelkia į rašymą, mato, kaip gimsta knyga. Tuomet ir pamokos tema atitinkamai pakreipta į knygos rašymą. Esate parašęs įvairių knygų – ir pedagoginės, ir grožinės literatūros, ir poezijos, ir prozos.
Kuris žanras Jums artimiausias? Jūs renkatės žanrą ar jį diktuoja tema, nuotaika? Kokie rankraščiai šiuo metu guli ant Jūsų stalo?
Lygiai taip, kaip norėjau mokytojauti, norėjau ir rašyti. Pirmą kartą rašyti pamėginau būdamas penktoje klasėje. Išsiunčiau tą mažą tekstą į „Lietuvos pionierių“ ir jį išspausdino. Kai baigiau dešimt klasių, rajoninis laikraštis „Tarybinė žemė“ pasiūlė man du mėnesius padirbti redakcijoje. Vyresnėse klasėse pradėjau rašyti eilėraščius, apsakymus. Dalyvavau jaunųjų filologų konkursuose. Vienuoliktoje klasėje tapau humoreskų konkurso laureatu, buvau pakviestas į konkurso apdovanojimus Klaipėdoje. Net per televiziją parodė. Besimokydamas (dirbdamas??) vidurinėje rašydavau į „Tarybinį mokytoją“ apie mokytojavimą, pedagoginėm temom. Daugiau rašyti pradėjau jau dirbdamas A. Šapokos gimnazijoje. 1990-aisiais išėjo mano pirmoji eseistinė-pedagoginė knyga „Kas esi, mokytojau?“ Paskui buvo knyga „Mano džiaugsmas, mano skausmas“. Tada nei iš šio, nei iš to man pabiro eilėraščiai. Trupinukai tokie. Išdrįsau išleisti knygutę „100 metrų Utenėlės“. Dar vėliau atsirado novelės. Rašiau negalėdamas sustoti. Tada – liga. Septyneri metai. Patekau į Santaros klinikas. Ir klinikose ta liga man, kaip rašančiajam, kažką atvėrė. Skubėjau rašyti. Trumpi eilėraščiai, klausimai, daugtaškiai… Ir novelių daug. Jos jau buvo paženklintos praeinamumo, trapumo, laikinumo pojūčio. Štai taip aš ir rašiau. Kai sulaukiau anūkų, atsirado noras parašyti kažką jiems. Rašyti istorijas, įsivaizduoti, kaip jie gyvens po 30 metų arba kaip patys bus močiutė, senelis. Parašiau apie tai, vaikai patarė išleisti knygutę, kad ji išliktų. Prieš naujuosius metus skambina sūnus Vytenis ir sako: „Tėveli, Vakaris prašo, kad paskaityčiau tavo pasaką.“ Man dingtelėjo: Vakaris jau žino, kad rašau pasakas. Tada atėjo noras parašyti pasaką anūkei Ūlai. Apie tai, kaip ji savo Antakalnyje rūpinasi vonioje gyvenančiu voru. Kad nenuskriausčiau Vakario, parašiau pasaką ir apie jį. Tai trumpos pasakėlės, kuriose veikia žiogas Ogas, musė Usė. Smagu taip fantazuoti. Galbūt dar grįšiu prie pasakų. Taip pat norėtųsi grįžti prie laiškų žanro.
