Birutė NENĖNIENĖ
Ką tik iš spaudos išėjo dvyliktoji uteniškio poeto Vytauto Kazielos lyrikos knyga „Sapnų slidininkas“ (išleido „Kauko laiptai“), kurios puslapiuose autorius jam būdingomis minimalistinėmis poetinėmis priemonėmis vedžioja skaitytoją savo gyvenimo kalvarijų keliais. Šįkart poetas, ankstesnėje savo knygoje „Alyvmedžiai“, kuriai šalies skaitytojai 2019-aisiais Metų knygos rinkimuose skyrė nugalėtojo laurus, išvaikščiojęs ir išžvalgęs alyvmedžių giraites, skaitytoją įsileidžia į dar mįslingesnius sapnų / nesapnų slėnius, po kuriuos jis, ir kildamas, ir leisdamasis, keliauja senomis gero pusšimčio metų slidėmis.
Startas su „Bičių vilku“
Bičių vilkas, bičių vilkas… Tai ir paslaptingas, ne visiems žinomas padaras – didžiulė, ką apžiojanti, tą suryjanti, tačiau labiausiai mėgstanti naikinti bites dykviečių vapsva, bet ir pirmojo „Sapnų slidininko“ skyriaus pavadinimas. Savotiška knygos sunkioji artilerija – stačiausi kalnai slidinėjimo trasoje ar aštriausios strėlės.
Kaip ir pirmas skyriaus eilėraštis „Mirties užkalbėjimas“, kuriame gyvenimas lyginamas su elnio medžiojimu. Senam vyrui įtempus lanką pro šalį lekiantis „elnias… / sminga ragais / į žemę“. „priimk Viešpatie / mano auką / ir tebus // mirtis / nugalėta“. Visgi medžiojimas nėra vienintelis skyriaus ar tariamo bičių vilko akcentas. Akylesni skaitytojai bus pastebėję, kad jau kuris laikas poetas net nebando koketuoti su savo brandžiu amžiumi, o netgi jį pabrėžia:
ryte
kai priverčiu
kaulus sugrįžti
į kūną
kai dar vienai dienai
įkuriu ugnį
atitraukiu užuolaidas
moterys į mane
nebežiūri
bičių vilkas
išgėrė
lūpų saldumą
Nevilties simfonijoje –
lakštingalos solo
Nors viename eilėraštyje V. Kaziela prisipažįsta būnant ir taip, kad „žiūri televizorių / bet negirdi žinių“, tačiau ir šio lyriko neaplenkia pastarojo laikotarpio realijos, kurių tam tikri pandeminiai aspektai atsispindi antrajame rinkinio skyriuje „Epidemija“. Bene ryškiausi jie (gal kad lengvai atpažįstami ir dar nespėję apaugti laiko dulkėmis?) – „Karantininiame triptike“: nuo premjero paskelbtos nepaprastosios padėties iki įspūdžio „lyg eitum per kapines: / kaulai po žemėm / o ant žemės nieko nėra“. Tačiau net ir tokioje nerealioje realybėje yra iš ko ir pasijuokti.
Apolonas šaudo
tiesiai į širdį
kiaulės platina
afrikinį marą
lakštingalos
paukščių gripą
baisiausia dabar
karūnuoti šikšnosparniai
Poetinėmis priemonėmis, panašu, visai nesunku ne tik išelektrinti, bet ir iki minimumo sušvelninti pandeminę situaciją, kaip perkūnsargį pasitelkus lakštingalą priversti nusišypsoti net didžiausią skeptiką. Bendra šio skyriaus eilėraščių nuotaika taikliai atspindi banguojančias pandemines ne tik lietuvių, bet ir žmonijos apskritai nuotaikas nuo užperkamų mišių už mirusiuosius iki tų, kurie „turi slaptų troškimų / erotinių vizijų“.
Ėmus tolti…
Nors trečiasis knygos skyrius, į rinkinio „trasą“ išleidęs ir antraštinį sapnų slidininką, vadinasi „Kai imsime tolti“, būsimuoju laiku jame nekvepia – tik būtasis, liūdnas ir nostalgiškas. Ir, be abejo, šviesus, nes kuo giliau kapstaisi, tuo jaunesnį, naivesnį, romantiškesnį, laimingesnį ir t. t. save randi. Net jei tais senais ir vos ne priešistoriniais laikais ne visada toks jauteisi.
Leidęsis į šią atgalinę kelionę laiku V. Kaziela paprastai ir jautriai per minimalias, tačiau kartais labai iškalbingas užuominas, detales, smulkmenas parodo įvairius meilės – nuo pirmojo jaunatviško įsimylėjimo iki brandaus jausmo – aspektus. „tavo akys / dar pilnos rugpjūčio / šviesos / ir mano jaunystės / eilėraščių / kurių jau seniai / esu atsižadėjęs…“ – meilė tebegyva, o to meto eilėraščiai… – nebesvarbūs.
Ir visai kitokie reikalai dabar: „jeigu gali / geriau išsižadėk / matei mane / be grimo ir be kaukės…“ – kas čia žino, ko šioje frazėje daugiau: nuovargio, abejingumo ar… meilės?
Nardindamas skaitytoją į panašias dramatiškas jausmų ir santykių gelmes poetas nevengia (ir randa) ir kitokių meilės atspalvių.
lyg sudžiūvusios
uogos
maži rutuliukai
liemenėlės sagutės
kilpelės
kabliukai
jau nebe mums
pataluos tik
pelių šūdeliukai
trupa tarp pirštų
trupa
Kitapusybė
gyvenimas baigias
kai mes
metų metais
valgydami
suvalgome šaukštus
pragulėtos paklodės
nugrimzdus viltis
atpažįsti mane
tai – apgriuvus tvirtovė
tai tik sniegas ant pirštų
skylėta naktis
Skyrių „Kitoje pusėje“ lengva ranka galėtum vadinti net ir testamentu, visa laimė, dar netvirtintu notaro. Panašu, poetas per save piešia savos kartos kūrėjų – vienų juntamą ir pripažįstamą, kitų – dar ignoruojamą, – fizinę ir dvasinę būseną. Kitoje pusėje, atrodytų, labai daug negatyvo: naktis, tamsa, šaltis, pelenai, mirtis, kelionės baigtis… Nėra tik baimės, nes daugelyje rinkinio eilėraščių įskaitoma stipri gamtos – viso gyvojo pasaulio su jo tobuliausiu kūriniu – žmogumi – kaitos, raidos, atgimimo ir prisikėlimo viltis. „… kitoje jos pusėje / taip pat / gyvena žmonės…“ – skaitome viename eilėraštyje. Kad ir kokia pesimistiška gali pasirodyti baigiamoji rinkinio dalis, paskutinis jos eilėraštis veikia kaip geri raminamieji…
palmių giraitė
išners iš pasąmonės
dumblo
tai ką nešiojam savy
iš praeitų
gyvenimų
yra kamuoliniai debesys
sugrįžtantys žemėn lietum
ir labai ilgesinga vasara
skaičiuoju dienas ir valandas
nešiojuos tinklelį
drugeliams gaudyti
naktimis jie užkloja veidą
