Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Paskirta Kazio Umbraso literatūrinė premija

Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Kazio Umbraso literatūrinė premija. Už eilėraščius apdovanota Agnė Šikaitė. Paskatinamoji premija skirta Linai Žalytei.
Premija teikiama kasmet už meniškiausius metų grožinės literatūros kūrinius. Pretenduoti į premiją gali Molėtų rajone gyvenantys arba kilę iš Molėtų rajono asmenys. Konkurse negali dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos nariai.
Laureatų diplomai ir K. Umbraso premija įteikiami kasmet kovo mėnesį. Pagrindinės premijos laimėtojas kitų metų konkurse negali būti premijuojamas.
Kazys Umbrasas gimė 1916 m. kovo 1 d. Molėtų rajone, Bajorų kaime. Mokėsi Molėtų pradinėje mokykloje, Ukmergės gimnazijoje. 1946 m. baigė Vilniaus universitetą. Metus mokytojavo, pokario metais buvo Molėtų gimnazijos mokymo dalies vedėjas, vėliau dirbo Vilniuje Mokslų akademijoje. 1957–1970 m. Vilniaus pedagoginiame institute dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mirė 1970 m. lapkričio 20 d. Vilniuje.
1994 m. Molėtų krašto literatūrinė bendruomenė, rajono Kultūros ir švietimo skyrius, minėdami K. Umbraso 85 metų sukaktį, siekdami pagerbti jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą, sumanė įsteigti literatūrinę jo vardo premiją. Valdžiai pritarus, premija įgavo rajoninės reikšmės premijos lygmenį.
Pakalbinome šių metų K. Umbraso premijos laureatę A. Šikaitę.
Papasakok apie save.
Pačiai patinka galvoti apie save kaip apie truputį romantišką optimistę didelėmis mėlynomis akimis. Išties niekada nemokėjau gražiai prisistatyti, sunku kalbėti rimtai. Gyvenime turiu tokį apsisprendimą, susitarimą su savimi – būti laiminga. Tuo ir stengiuosi vadovautis, taip gyventi, kad būtų gera. Kol kas labai neblogai sekasi.
Koks jausmas apėmė sužinojus, kad tapai K. Umbraso literatūrinės premijos laureate?
Jausmas išties puikus. Jei atvirai, nesitikėjau šio įvertinimo, tik labai norėjau vėl dalyvauti, išgirsti kitų, gerokai labiau patyrusių kūrėjų, vertintojų nuomonę apie tai, ką ir kaip rašau, juk tai tikrai įdomu. Panašų džiaugsmo pilną jausmą patiriu ir kaskart, kai kam nors patinka mano eilėraštis, kai perskaitęs kitas žmogus ima jį sau, permąsto, susitapatina. Įsivaizduokite… kažkas lieka vienumoje su mano parašytomis eilutėmis! Tai atrodo labai intymu ir tai turbūt man pats nuoširdžiausias apdovanojimas.
Dabar gyveni Kaune. Ką tau reiškia Molėtai?
Molėtai visuomet man reikš nepaprastai daug, juk šiame rajone praleidau tiek daug savo nuostabaus laiko. Esu artimai susijusi su tam tikromis vietomis, jos tarsi energetiškai įkrautos įvairių asmeninių išgyvenimų, linksmų nutikimų, pirmų kartų, svajonių, neišdildomų susitikimų. Čia atvykusi jaučiu, kaip laikas tampa nebe toks išprotėjęs, tarsi aprimsta. Malonu sutikti geriausius draugus, matyti gerai atpažįstamus vietinių veidus. Anksčiau atrodė, kad gyventi kaime kone gėdinga, laukiau to laiko, kai iš jo ištrūksiu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tas mažo miestelio sindromas (jei taip galima pasakyti) gerokai užsiliko manyje. Ieškau panašios harmonijos dabartinėje aplinkoje, vertinu paprastumą, bendruomeniškumą, esu neabejinga ramybei, jaukumui ir gražiai aplinkai. Man labai patinka tai, kokias unikalias patirtis suteikė gyvenimas čia, todėl, nors ir reikėjo laiko, kad tai ateitų, dabar nešiojuosi stiprų vidinį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl vietos, iš kurios esu kilusi.
Daugelis jaunų žmonių rašyti pradeda mokykloje. Ar ir tau taip buvo? Ar literatūros mokytojai skatino kurti?
Taip, ir man taip buvo. kurti pradėjau paauglystėje. Kaip tik panašiu laiku, kai atsirado pirmieji mano tekstai, į mokyklą, kurioje mokiausi, atėjo dirbti Virginija Žvarėlaitė, kuri tapo ne tik literatūros mokytoja, tačiau ir labai gera mano drauge. Žavėjausi ir tebesižaviu ja kaip autore, kaip asmenybe. Jos nuoširdus ir atviras palaikymas, patarimai padėjo formuotis mano stiliui, ji sužadino norą ieškoti naujų formų, inspiravo jas išbandyti. Man visada atrodė, kad jai nuoširdžiai įdomu, ji niekada nepataikavo, tačiau niekada ir nesumenkino mano pirmų, išties naivių eilėraščių, neįspraudė manęs į kokias nors pernelyg varžančias taisykles, leido pajusti save. Manau, ji davė geriausia, ką tik galėjo tuo metu. ypač vertinu man dosniai jos skirtą dėmesį bei laiką.
Kaip bėgant metams keitėsi tavo eilėraščiai?
Sunkus klausimas. Gal iš šalies lengviau pastebėti. Kas tikrai labai keitėsi – tai eilėraščių skaičius. Kai tik pradėjau juos kurti, galėjau per dieną parašyti kokius penkis. Dabar viduje dirba griežtesnis cenzorius, sunkiau įtikti sau.
Kas tave įkvepia, iš kur ateina tavo tekstai?
Tiesa tokia, kad dalis eilėraščių ko ne patys savaime gimsta ir net retkarčiais būna sunku priimti, kad aš tai parašiau, kad tikrai galėjau pati taip sugalvoti. Tikiu, kaip ir viskas, taip ir tekstai ateina iš sapnų ir gyvenimo. Kasdien mumyse nusėda dideli įvairios informacijos, patirčių ir emocijų kiekiai, tai ir tampa ta kūrybine medžiaga. Kartais visai neprašytas įsminga į mintis žodis ir nemaloniai trinasi galvoje tol, kol randi jam vietą lape. Kitaip tariant, truputis mistinių aplinkybių, truputis kasdienybės…
Kokius poetus laikai savo literatūriniais mokytojais, kokie šiuolaikiniai poetai tau įdomūs?
Virginija Žvarėlaitė, Mindaugas Valiukas, Vytautas Kaziela, Gintaras Grajauskas, Juozas Erlickas, Marius Povilas Elijas Martynenko, Jaan Kaplinski. Manau, galėčiau rasti ir dar daugiau man patinkančių autorių, bet išskyriau tuos, su kurių kūryba dažniausiai leidžiu savo laiką, kuriems seniai simpatizuoju ir kurie man niekaip nepabosta. Visi jie kupini didelės kūrybinės išmonės, prie kurios man patinka prisiliesti kaip skaitytojai, iš kurių man dar mokytis ir mokytis…
Ar nepasvajoji apie pirmąją knygą?
Kažkada man tai atrodė labai tolima, beveik neįmanoma. Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau išleisti savo poezijos knygą, tačiau pirmiausia ją dar reikia parašyti (šypsosi – aut.). Tikiu, kad svajonės turi tą savybę – pildytis. tikrai ateis diena, kai aš būsiu pasirengusi savo pirmai poezijos knygai.
Vytautas KAZELA, Rasa MILERYTĖ