Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Istorijos detektyvas: išnykusios Utenos miesto kapinės

Šioje publikacijoje kalbėsime ne apie veikiančias ir ne apie apleistas, o apie išnykusias Utenos kapines. Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad visi Europos miestai pastatyti ant protėvių kaulų. Utena taip pat. Baisiausia ne žole užaugusios kapinės, o baltos dėmės mūsų atmintyje. Nedaugelis Utenos gyventojų galėtų pasakyti, kur buvo pirmosios žydų arba rusų kapinės. Ir tai nenuostabu. Tikrų uteniškių Utenoje ne tiek ir daug. Dauguma – septintam ir aštuntam praėjusio amžiaus dešimtmetyje suvažiavę iš aplinkinių rajonų ir iš visos Lietuvos. Tai laikas, kai buvo kuriama Utenos pramonė. Jų atmintis gana sekli ir geriausiu atveju siekia penkiasdešimties metų praeitį.
Pedagogė Roma Jančiauskienė sako, kad ji ne iš tų moterų, kurios mezga ar triūsia virtuvėje, jai įdomiau vaikščioti po Uteną, tyrinėti į užmarštį nugrimzdusias Utenos miesto istorijas, aplankyti kapines, skaityti įrašus senuose antkapiniuose paminkluose. Todėl manau , kad niekas negalėtų tiek daug papasakoti apie išnykusias Utenos kapines kaip ji.

Kapinės prie Dauniškio ežero
Pačios paslaptingiausios kapinės arba palaidojimo vieta – pušinėlis prie Dauniškio ežero nuo Utenos KC pusės. Kažkur nuo 1977 metų eidama taku palei ežerą aš per Vėlines pradėjau pastebėti šiame pušinėlyje degančias žvakes. Ir vienais, ir antrais, ir trečiais metais. Išsikalbėjau su uteniške pašto ir telegrafo skyriaus darbuotoja, dabar jau šviesios atminties Elena Valainiene apie tai, o ji ir sako, kad jai ši istorija žinoma. Buvo surengta talka. Utenos pašto darbuotojai gavo užduotį pasodinti pušinėlį prie Utenos viešbučio. Pradėjus sodinti, pasirodė žmonių kaulai. Darbai sustojo, bet greičiausiai buvo gautas nurodymas darbus tęsti toliau ir pušinėlis buvo pasodintas. Kokios versijos? Tai galėtų būti ir kriminalinių nusikaltėlių palaidojimo vieta. Netoli nuo šios vietos, dabartinėje Aušros gatvėje, nuo 1929 metų veikė kalėjimas. Šiuo kalėjimu nuo 1944 iki 1954 metų naudojosi ir sovietinis okupacinis režimas. Taigi neatmestina versija, kad čia galėjo būti laidojami NKVD nukankinti Lietuvos piliečiai. Smėlis kūnus labai greitai sunaikina, todėl visai tikėtina, kad tai galėjo būti ir pokario metų palaidojimo vieta. Bet versijos yra tik versijos. Niekas jokių tyrinėjimų nedarė. Senieji uteniškiai prisimena kalbas, kad pokario metais iš kitos pusės galėjo būti sumesti nužudytų partizanų kūnai. Valant ežerą, gal apie 1993 metus, buvo daromi tyrimai net pasitelkiant narus, bet jokių kaulų ten nebuvo rasta. O juk dumble palaikai geriau išsilaiko. Aišku, nužudytų partizanų kūnai galėjo būti užkasti ir netoli esančiame kalnelyje, nes statant koplyčią buvo rasta žmonių kaulų ir jie visi užkasti po koplyčios altoriumi. Prie koplyčios esančias kapines aš vadinu santarvės vieta, nes Kančių kalnelyje palaidoti partizanai, iš gatvės pusės palaidoti sovietiniai kariai, iš kitos pusės stribai. Šalia buvo rusų kapinės. Nors žinau rusų uteniškių, kurie nenorėjo čia laidoti savo artimųjų sakydami, kad jie čia savo artimų žmonių neguldys. Geriau jau rinkosi miesto kapines. Šitose kapinėse reikėtų išsamesnių mokslinių tyrimų. Daug gali pasakyti ir čia esantys paminkliniai akmenys ir užrašai ant jų. Man atrodo, kad kai kurie paminklai stovėjo kitur ir tik vėliau su palaikais jie buvo pervežti čia. Yra ir kenotafų. Kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma, dažnai statomas tuo atveju, jei mirusiojo palaikai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje, jei jie negali būti palaidoti tėvynėje. Esu radusi literatūroje, kad rusų kapinės Užpalių gatvėje anksčiau buvo vadinamos Dauniškio kaimo kapinėmis. Net ir Broniaus Kvyklio knygose jos vadinamos Dauniškio kaimo kapinėmis. Galbūt tai buvo katalikų kapinės. Ką reiškia Dauniškio kapinės – klausimas, kurį verta labai rimtai patyrinėti. Kai kas galėtų ir mokslinį darbą iš tų tyrinėjimų apsiginti. Iškyla klausimas, kodėl čia nėra išlikusių senųjų lietuvių kapų. Lietuviai kapinėse statydavo medinius kryžius. O mediniai paminklai neilgaamžiai. Be to, šios kapinės ne kartą tvarkytos. Paskutinį kartą gal kiek daugiau nei prieš dešimt metų. Ir kiekvieną kartą iš kapinių išvežama daug įvairiausių lūženų, paminklų liekanų, metalinių tvorelių. Paradoksas, tačiau labai liūdna, kad šios kapinės dabar atrodo tobulai. Bet vis tiek tai didžiulė erdvė tyrinėjimams. Čia yra ir 6 našlaičių kapas. 1952 metų žiema buvo labai šalta. Tuo metu našlaičių buvo labai daug. Viename iš prie „Saulės“ gimnazijos esančių medinių pastatų buvo vaikų namai. Kūrikai nakčiai labai stipriai pakūreno krosnį. Vakare vaikai su auklėtojomis nuėjo miegoti, naktį kilo gaisras. Auklėtojos iš pastato išsivedė vaikus, tik 6 berniukų negalėjo išsivesti. Vėliau kelios auklėtojos buvo ilgiems metams nuteistos. Vaikščiodama po kapines sutinku labai daug įvairių žmonių, atėjusių aplankyti savo artimųjų kapų. Išsikalbi su žmonėmis ir sužinai daug įvairiausių istorijų, nežinomų faktų. Kai kas net nuotraukų pažada, bet vėliau dažniausiai persigalvoja.

Kapinės prie Basanavičiaus gatvės
Ant kalvelės netoli kolegijos stovėjo graži nedidelė cerkvė, kurioje pamaldų metu tilpo apie 100 žmonių. Cerkvė pastatyta 1869 metais. Statybos iniciatorius buvo ne V. Veriovkinas, kaip dabar kai kur teigiama, o G. Biriukovas. Veriovkinų šeima tik ja rūpinosi. Aplinkui buvo kapinės. Buvo ir medinių, ir akmeninių paminklų. Buvo ir prabangių, nes caro valdininkai buvo turtingi žmonės ir jiems buvo svarbu deramai palaidoti savo artimuosius. Cerkvelė, kaip ir visa Utenos stačiatikių bendruomenė, turi 3 savo gyvavimo laikotarpius. Pirmasis, iki pirmo pasaulinio karo, buvo klestėjimo laikotarpis. Antrasis, nuo pirmo pasaulinio karo iki 1925 metų, kai čia viskas buvo išdaužyta, – neveikianti cerkvė buvo virtusi vos ne viešuoju tualetu. Kapinės čia buvo išlikusios. Čia buvo palaidota ir Veriovkinų dukrelė Jelizaveta. Paminklas tikrai turėjo būti gražus. Rankioju informaciją po pluoštelį, po detalę, po skiautelę iš visur. Mūsų kraštiečio rašytojo Rapolo Šaltenio atsiminimuose esu radusi, kad jis yra matęs tą paminklėlį įmūrytą į vieno namo pamatus. Aš pati apvaikščiojau tą vietą – visi pamatai užtinkuoti. Cerkvelė stovėjo ant to šlaito, kur dabar auga toks gražus klevas. Dalis to kalnelio sovietmečiu buvo nukastas. Karo pabaigoje čia buvo pradėti laidoti žuvę sovietų kareiviai. Taigi pirmosios sovietinių karių kapinės buvo čia. Paskui, jau po 1950 metų, karių kapinės buvo perkeltos į jau minėtas dabartinės Užpalių gatvės kapines. Kažkam iš valdžios kažkas apšvietė protą, kad kapinėms miesto centre tikrai ne vieta. Pokario metais prie J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankryžos stovėjo didžiulė stela sovietinių karių atminimui. Žmonės pasakojo, kad tą stelą rusai nulupo nuo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinių.
Dabar šiek tiek apie pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapines. Kai 2011 metais vokiečių karių kapų tautinės sąjungos atstovai atvyko išsigabenti savo kareivių palaikų, šioje vietoje buvo rasti ir identifikuoti apie trys šimtai penkiasdešimt keli žuvusiųjų karių palaikai, o išlikusiuose dokumentuos rašo – 975 palaikai. Kur dingo kiti? Galima versija, kad rašant mašinėle (3 ir 9 labai panašus skaičiai) trejetas galėjo užsitrinti ir tapti panašus į devynetą. Ir teritorija nelabai didelė, kad tilptų tiek palaikų. Yra žinoma, kad čia buvo palaidoti ir du vokiečių generolai. Yra nuotrauka, kad šitose kapinėse stovėjo labai nedidelė kirchė, kurioje buvo galima atlikti ir religines apeigas. Ten buvo ir šulinys. Pirmojo pasaulinio karo metais tarp vokiečių karių buvo nemažai žydų, kurie palaidoti atskirai. Bronius Kviklys mini, kad jiems visiems buvo pastatyti atskiri antkapiniai paminklėliai su šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis. Apie tai yra pasakojęs ir šviesios atminties dailininkas ir mokytojas Vyrtautas Petronis.

Pirmosios Utenos žydų kapinės
Kiekviena religinė bendruomenė turi savo laikdojimo tradicijas. Jei krikščionims svarbu, kad jų mirusiųjų amžinojo poilsio vieta būtų šalia jų maldos namų, tai žydų kapinės turėjo būti kuo toliau nuo sinagogų ir žmonių gyvenviečių. Taigi pirmosios septyniolikto–devyniolikto amžiaus žydų kapinės buvo už kelių šimtų metrų nuo dabartinio Laisvės kovų muziejaus, Stoties gatvės rajone. Ten, kur dabar stovi įvairus sandėliai ir angarai. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu (apie 1962 metus). Yra išlikusi tik nedidelė kalvelė su paminkline lenta ir keli paminkliniai akmenys (macevos). Kai žydai atsikeldavo gyventi į vieną ar kitą miestą, jie turėdavo du prašymus – vieta sinagogai mieste ir vieta kapinėms už miesto. Kapinės žydams yra mirusiųjų žemė ir jos nereikia nei liesti, nei fotografuoti. Kai Utenos miestas plėtėsi ir ėmė artėti prie žydų kapinių, žydai kreipėsi į miesto valdžią dėl vietos naujoms kapinėms. Antrosios žydų kapinės yra Šilinėje ir užima beveik pusės hektaro teritoriją. Utenos žydai čia buvo laidojami nuo devyniolikto amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo.

Ribnikų kaimo kapinės
Ribnikai – nedidelis sentikių kaimas. Kaimo kapinaitės 1962 metais buvo sunaikintos. Pastačius tarpkolūkinę statybos organizaciją jai reikėjo gamybinės paskirties pastatų. Gyventojai buvo perspėti, kad iš čia išsikeltų savo artimųjų palaikus. Skelbimas buvo iškabintas kapinių skelbimų lentoje. Buvo duota laiko. Daug kas čia atvykdavo tik kartą per metus, per sentikiams ypač svarbią Švč.Trejybės šventę. Vykdavo apeigos. Galima spėti, kad palaikus artimieji išsigabeno į Stalnioniškį, Šeimatį, o keletas galbūt buvo palaidoti ir Utenoje – Užpalių gatvėje esančiose kapinėse. Nėra abejonių, kad ne visi palaikai buvo pervežti kitur. Galiausiai, 1984 metais išplėtus Utenos miesto ribas, ir pats kaimas išnyko.
Štai ir pasivaikščiojom po išnykusias Utenos kapines, ant kiekvienų uždegdami atminties žvakelę. Kas sunaikinta, to nesugrąžinsi, tačiau negalima nepritarti pedagogei Romai Jančiauskienei, kad reikalingi istoriniai tyrinėjimai, kurie galėtų atverti nemažai Utenos istorijos paslapčių ir naikintų baltąsias dėmes mūsų atmintyje. Kokia ji bebūtų, bet tiesą žinoti geriau.
Autoriaus nuotr.