Leidykla „Kamonada“ neseniai išleido Vytauto Kazielos meilės lyrikos rinktinę „Už ilgesio kalnų“. Čia atrinkti eilėraščiai iš anksčiau išleistų knygų ir nauji, dar niekur neskelbti eilėraščiai, kuriuose kalbama apie meilę, trapius vyro ir moters santykius, išsiskyrimą, ilgesį. Minimalistinėje eilėraščių formoje telpa daugiau, nei galima išsakyti žodžiais, o subtilūs nutylėjimai atveria naujas interpretacijos gelmes. Autorius žino, ką reiškia mylėti ir netekti, ir kalba apie tai nesislapstydamas už simbolių ar klampių metaforų, nebijodamas pasirodyti silpnas. Vienatvė – nuolatinė kalbančiojo pakeleivė, bet viską nustelbia skaidrus tikėjimas, kad kažkur ten, už tuštumos ir ilgesio kalnų, dar šviečia saulė.
Šiandien skaitytojams pateikiame pačių naujausių ir dar niekur nespausdintų poeto eilėraščių pluoštą.
*
nurimk
daugiau jau nieko
bloga neįvyks
išnyks tik raidės
iš raidyno
o iš žemėlapių
šalis
o jei tiksliau
turbūt žemynas
alsuok ramiai
apgaubia užmarštis
tarsi chalatas
dvi krūtis
o Dievas užgesina
šviesą
*
į šiaurę
nudundėjo traukinys
esi sakai
tik tuštumos dalis
balandis negyvai
suspaustas saujoj
esi
ir vis dėlto
kokia žiauri
akimirka
kai mirštančiam
iš bado
miražas pasirodo
prieš akis
ir tiesia ranką jam
oficiantas
*
nenoriu ir negaliu
lengvas šviesos rėželis
sminga į tuštumą
kuri pilna balsų
kažkokio neaiškaus gaudesio
lyg jūra murmėjimo
aš niekada nėjau į svečius
aš šičia ganiau
savo avinėlį
savo gyvenimą
be varpelių
ir be skambalėlių
atsisėsti prie laužo dabar
susisukti suktinę
užsidegti traškančia
krūmo šaka
ir žiūrėti
į rūkuose paskendusį slėnį
*
trūkinėja voratinklis
neatlaikantis svorio
rasos lašai
nuo kupolų krinta
į vakaro žolę
tavo brolis
vienuolis
o tu kunigo
šeimininkė
ant tavęs nenužengs
net
Šventoji dvasia
rytas
jau švinta
nenori eiti prieš gamtą
kas Dievo sutverta
o kas
*
sulauki dienos
kai tavęs nebelanko
kai nuvysta
stiklainiuose
pamerktos gėlės
kai daktaras nusišypso
ir ištaria sveikas
sveikas sakai
o dangus toks raudonas
paskui išeini
purvinos miesto gatvės
autobusų stotelėj
žibuokles parduoda
sako nupirk savo
fėjai sparnuotai
niekas nelaukia
ir viskas parduota
reiškia pavasaris
reiškia po miesto grindiniu
dunda griaustinis
ir atveria požemius
man šešėlis kuprotas
ir nosis ilga
didelės mano kojos
*
jeigu gali
geriau išsižadėk
matei mane
be grimo ir be kaukės
ten tyliai kaukia
užminuotas laukas
ir mechanizmas kala
smilkiny
esu ne tas
kurio tau reikia
tai kas many
tik magiškai pritraukia
o jei iš tikro
purvas vėjas šaltis
pasižiūri
lyg juodas šulinys
o pavėlavęs traukinys
apsukęs ratą
sugrąžina šiaurėn
*
ištrinti veidai iš atminties
supainioti asmens kodai
nebuvai atėjęs į laidotuves
nemirė niekas už tai
ant rankų supi vaikelį –
savo nuotaką
bijai sujudėti
kad velnias vienok
savojo
nepasodintų ant kelių
čiūčia liūlia čiūčia liūlia
motinėlė iš anapus žiūri
motinėlė baltu sniegu dėvi
jau antri meteliai motinėlė miega
*
kai išsipila jūra
ir griūva gyvenimai
mergaitė praeina
balandžio gatve
sustingęs jos žvilgsnis
pelkėjanti ašara
lyg aklas į ugnį
o kurčias
per gelžkelio pervažą
skaičiuok:
viens du trys
taip artėja mirtis
o į žvilgsnį
įsimeta ledas
*
už lango
vėjas skrenda
sidabro kulka
ir spengia laidai
vaidenasi šiąnakt
nebuvėliai
bijau atidaryti langą
kad neįkristų
žvaigždynų piemuo
arba negyvi šikšnosparniai
*
gyvenam gražiai
nei pirmyn nei atgal
nesidairom
lyg smilktų kempinė
mažai šilumos
ir šviesos ir tėvynės
su priekaištu žvelgia
nuo sienos
veidai iš ikonų
tu liūdnas karaliau
neliūdnas
tik nuovargis nukerta kojas
*
gyveni kaip gyventi moki
nusispjaut į visus
ir išauga
erdvė prie bažnyčios
o bažnyčioj tylu
tu regėjai
nužengiantį žemėn
bet pabėgai
žadint kitų
jo kraujuoti
pėdsakai mama
šiaip jau
viskas ramu
*
begalinė yra tuštuma
snaigė lietaus lašelis
traškantis radijas
bando tai
pamažu užpildyt
pilyje karalienė
kalbanti nesuprantama kalba
bando vėl ir vėl
mums kažką paaiškint
ką galima paaiškint
juk ir taip žinai
nėra nei kelio
nei krypties
nei laiko
tu nebuvai klaida
tačiau
čia patekai
turbūt per klaidą
*
Apolonas šaudo
tiesiai į širdį
kiaulės platina
afrikinį marą
lakštingalos
paukščių gripą
baisiausia šikšnosparniai
vaišinantys koronavirus
*
tylu
tarsi vanagui
sukant ratus
net smilgos
šnarėti nustoja
net vėjas
sulaiko kvapą
ir laukia kas bus
raitelis žirgui
atvėręs vartus
tėra atspindys
vakaro šito
languos
sušmėžuoja
*
kad ežeras turėtų ežerą
o upė turėtų sūkurį
žemyn galva
pakabinta diena
jos akyse šokinėja varliūkščiai
akmenys rieda žemyn
pakalnėj ištaško purvą
mano kelionė baigta
pati paskutinė viršukalnė
kol nutrūkus grandinė pati susijungia
*
kai nuovargis
tampa chroniškas
kai virpa kiekviena ląstelė
kai net gražios
moteries nebepalydim
žvilgsniu
kai tu
nuvarytas kuinas
atsidrėbęs minkštasuoly
žiūri televizorių
bet negirdi žinių
kai gyvenimas
yra prievolė
tu jautiesi dezertyravęs
sprunki lyg išdavęs tėvynę
motiną tėvą
namus
o iš tikro
sprunki nuo savęs
ir nemoki pabėgti
pakol supranti
kad skubi stadiono ratu
*
atrodo ugninėn
bedugnėn krenti
tai dalgis nukirto
dienų dobilėlį
kaip aitriai jis kvepia
iš pat pašaknų
ir kyla migla
ir tirštėja
